BIBLIJA. Senasis Testamentas. Jeremino knyga

Manoji tauta buvo pasiklydusios avys, –
jų piemenys juos paklaidino,
išgindami į kalnus klajoti.
(50:6) 

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: 'Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, raskite žmonas savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jie gimdytų sūnus ir dukteris. Jūs privalote daugėti tenai, o ne mažėti. Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė'.
...
Tik pasibaigus septyniasdešimčiai Babilono metų, jus aplankysiu ir ištesėsiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą [Namo].
(29:5-7, 10)

Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.
(18:7-10)  

Žmogus, kraunantis sau turtus neteisėtai,
yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus kiaušinius.
Turtai paliks jį gyvenimo pusiaukelėje, –
amžiaus pabaigoje jis bus laikomas mulkiu.
(17:11)  

Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,
kurio viltis yra tik VIEŠPATS.
Toks žmogus yra kaip medis,
pasodintas prie vandens,
leidžiantis savo šaknis srovės link, –
nebijo kaitros, kai ji užeina,
jo lapai nuolat žaliuoja,
sausros metų nepabūgsta,
vaisių duoti nenustoja.
(17:7-8)  

... Štai ką pasakė VIEŠPATS: kas paženklintas marui – mirs maru, kas paženklintas kalavijui – žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui – nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei – išeis į nelaisvę!
(15:2)  

Argi gali etiopas pakeisti savo odą,
o leopardas savo dėmes?
Tad, ar įgudę blogai elgtis,
galėtumėte daryti gera?
(13:23)  

Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.
(10:23)  

Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, –
pranašu tautoms tave aš paskyriau.
(1:5) 

„Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip sekėjai jų stabo, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais“, – sako VIEŠPATS.
(66:17)