Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,
kurio viltis yra tik VIEŠPATS.
Toks žmogus yra kaip medis,
pasodintas prie vandens,
leidžiantis savo šaknis srovės link, –
nebijo kaitros, kai ji užeina,
jo lapai nuolat žaliuoja,
sausros metų nepabūgsta,
vaisių duoti nenustoja.
(17:7-8)