Narsybė, kaip sakoma, labiausiai puošia vyrą ... 
Šekspyras, Viljamas
 


Kalėjimas

Išties dvidešimt septyni kalėjime praleisti metai nepadeda atsirasti taikiam mentalitetui. Toks ilgas kalinimas ugdo tarnus arba žudikus, o kaikuriais atvejais ir vieną, ir kitą tame pačiame žmoguje. Jei siela ganėtinai tvirta ir gali net katorgoje sukurti visai ne vergišką moralę, dažniausiai tai bus dominavimo moralė. Bet kokia vienatvės etika numano jėgą. Ta prasme Sade'as [Marquis de Sade] yra puikus pavyzdys: į visuomenės žiaurumą jam jis atsakė tokiu pat žiaurumu. 

(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 41p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Gamta laiko mus kalėjime be grotų. 

(Seneca, Lucius Annaeus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Tyto alba. 2007, 201p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
... niekas juk nėra taip baisiai įkalintas ir iš jokio įkalinimo nėra taip neįmanoma išsiveržti, kaip iš to, kuriame individas laiko pats save! 

Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
... kalėjimai egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog visas sociumas savo banalia visa apimančia esamybe yra kalinimo institucija.  

(Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacijos. Vilnius: Baltos lankos. 2002, 20p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Dauguma žmonių, paleisti laisvėn iš kalėjimo, išsineša jį kartu su savimi, jie nešiojasi jį širdyje tarytum kokią slaptą gėdą, kol pagaliau it kokios apgailėtinos būtybės šliaužia kur nors į plyšį ir numiršta. Kaip liūdna yra tai, kad jiems nieko daugiau nelieka, ir kokia žiauriai negailestinga yra Visuomenė, verčianti juos šitaip užbaigti savo dienas. Visuomenė juk pati sau prisiskiria teisę bausti individą šiurpia bausme, maža to, ji pati serga tokia baisia tuštybės, paviršutiniškumo liga, kad net neįstengia suprasti, ką padariusi. Kai žmogus jau atlieka savo bausmę, Visuomenė palieka jį vieną, patį su savimi, kitaip tariant, ji išsižada žmogaus kaip tik tokiu momentu,kai nukentėjusiajam turėtų pajusti didžiausią pareigą. Iš tiesų, Visuomenė taip gėdijasi savo pačios poelgių, kad vengia tų, kuriuos pati nubaudė, kaip žmonės vengia kreditoriaus, kuriam neįstengia grąžinti skolos, arba to, kuriam padarė nepataisomos, neatlyginamos žalos. Jei aš suvokiu, ką esu iškentėjęs, tai savo ruožtu reikalauju, kad ir Visuomenė suvoktų, kokias kančias ji man suteikė, kad vienas kitam nejaustumėm kartėlio ar neapykantos.  

(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 88-89p.)
Balsuoti:
 4.0 (4)
Komentarai (0)