Ramybė

... žinojimas, kad viskas gerai, tampa Ramybe. 

Kokia ta tykuma? Ją apibūdinčiau kaip tylą, tvyrančią atokioje nuošalaus miestelio sankryžoje apie trečią valandą nakties ką tik pasnigus. Visur tyku, visur skaistu. Tokia yra savaiminė gryno sąmoningo suvokimo būsena, kokios būname nutykus protui. 

Ramybė tenka tik nepalenkiamų ir tvirtų įsitikinimų žmonėms. 

... negalime siekti savo dvasinės ramybės kitų kančios sąskaita. 

Gražūs vaizdai ramina suerzintą sielą ... 

Sykį budistų vienuolis man pasakė: "Ką išmokau per dvidešimt vienuolystės metų, galiu pasakyti vienu trumpu sakiniu: kas tik atsiranda, viskas išnyksta. Tai tikrai žinau". Akivaizdu, kad jis turėjo galvoje štai ką: išmokau nesipriešinti tam, kas yra, išmokau leisti būti čia ir dabar, išmokau sutikti su visų daiktų ir aplinkybių laikinumu - štai taip atradau ramybę. 

Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.
 Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, dainos, žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.  

 Akivaizdu, kad mūsų žmonių ramybė susijusi su jų išsiugdyta savitvarda.

Gali pastebėti, jog galingiausieji, aukštai iškilę žmonės prasitaria trokštą poilsio, šlovina jį, labiau vertina už visus turtus.