Būti oriam reiškia niekada nenusileisti žemiau to, ką apie save galvoji. 
Albisetti, Valerio
 


Paieška:

YouTube

Pedagogika

Pamenu, gyvenant Veliuonoje, prasidėjus pavasariui, pradėdavo eiti ledai. Pirmas pokštelėjimas – kaip kokios bombos sprogimas. Žiemos būdavo gilios, šaltos. Ledai luitais užklodavo greitkelį, kad nė viena mašina negalėdavo pravažiuoti.
Mums, vaikams, tai būdavo linksma atrakcija. Irstydavomės pasiėmę ilgas kartis, liuoksėdami nuo vienos lyties prie kitos. Kol per upę taip šokinėdami per lytis patekdavome į kitą pusę, būdavo, kad įkrisdavome. O vanduo ledinis ... Bet turėjai pereiti, kitaip klasėje būsi niekam tikęs bailys. Į vieną pusę. Ir paskui atgal. Srovė mus nunešdavo kokius du-tris kilometrus. Atgalios tekdavo grįžti autobusu. O visas kaimas, matydamas juodus taškus ant plaukiančių ledo lyčių, melsdavosi, kad tik nenuskęstume, ir vis klausdavo, kieno tie vaikai.
Na, ir aš gaudavau rykščių nuo močiutės. Mama tik valerijono gerdavo. Ir taip kelis pavasarius. Laimė, niekas nenuskendo …
Tuomet ir suvokiau, kad jei nors vienas mokytojas, kuris mus bausdavo už išdaigas, pereitų Nemuną, nusilenkčiau jam. Bet jie tik bardavo. Žinojau, kad jie bailiai. Ir pyksta dėl to, kad negali to padaryti patys. Taip tapau neklaužada. Neturėjau autoriteto. Tik gal auklėtojas, nes jis jau buvo metuose, ir manyje kažką tokio įžvelgdavo, tarsi mane matydavo kiaurai, kad aš jam į akis negalėjau žiūrėti. Jis žinojo, kad būtent taip kovoju su savimi. Tai išliko manyje. Ir dabar, kuomet kalnuose sėdžiu po 16 valandų keikdamas visą pasaulį, kad atrasčiau tą, kuris sėdi, prisimenu tą ėjimą per upę. Štai kodėl pasirinkau ekstremalų dvasinį sportą, surasti tą, kas tai daro... 

(Marčiulynas Kęstutis. Laiškai iš Drakono kalnų. Vilnius: FORTUS VITA. 2022, 8-9p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
„Pedagoginis metodas“
Mokytojas dėdavosi sužinąs kažką naujo iš savo mokinio atsakymų. Jį paklausė: – Argi žmonės, tokie kaip jis, gali tave ko nors išmokyti?
Jis atsakė:
– Be abejo, aš tą dalyką išmanau geriau, negu jis. Bet aš noriu, kad jis patirtų malonumą mokyti kitus, ir šitaip skatinu jį geriau mokytis.

(Faradžas, Abul. Įdomių istorijų knyga. Vilnius: Vaga. 1978, 85p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Pagrindinis pedagogikos principas - auklėjimas turi atitikti vėlesnį žmogaus gyvenimą, tikrovę, su kuria vaikas susidurs užaugęs. Tai reiškia, kad auklėjimas turi derintis prie tautos idealų. Jei auklėsime vaikus neatsižvelgdami į tautos idealus, vėliau šie vaikai susidurs su problemomis: jiems bus sunku tapti visaverčiais visuomenės nariais.
Žinoma, šie idealai gali kisti - jie gali kisti staiga, pavyzdžiui, įvykus revoliucijai, arba pamažu, vystantis visuomenei. Tai reiškia, kad auklėtojas privalo pasirinkti itin universalų idealą. Tai turėtų būti toks idealas, kuris tiktų kiekvienai epochai ir kuris išmokytų žmogų tinkamai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.  
Be abejo, mokyklos atsižvelgia į visuomeninius idealus, nes jos yra susijusios su valstybe. Kaip tik dėl valstybės įtakos tautiniai idealai atsispindi mokyklų sistemoje. Valstybei nelengva daryti įtaką tėvams ir šeimos gyvenimui, tačiau ji gali kontroliuoti mokyklas savo pačios labui.

(Adler, Alfred. Gyvenimo mokslas. Vilnius: Margi Raštai. 2011, 121-122p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Dabar iš mokinio pasidarė mokytojas, ir kaip mokytojas jis visų pirma įveikė didį pirmojo savo tarnybos meto uždavinį, laimėdamas kovą dėl autoriteto ir dėl savo asmens bei tarnybos identifikavimo. Podraug atrado du dalykus: džiaugsmą įgytus intelektualinius lobius perkelti į kitus intelektus ir kartu matyti, kaip tie lobiai įgauna naujas formas ir suspįsta naujais spinduliais, vadinasi, džiaugsmą mokyti; o paskui atrado tai, kad reikia kovoti su studentų ir mokinių individualybėmis, įgyti vadovavimo autoritetą ir juo naudotis, vadinasi, džiaugsmą auklėti. 

(Hesė, Hermanas. Stiklo karoliukų žaidimas. Vilnius: Vaga. 1984, 175-176p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)