Citata
Pamenu, gyvenant Veliuonoje, prasidėjus pavasariui, pradėdavo eiti ledai. Pirmas pokštelėjimas – kaip kokios bombos sprogimas. Žiemos būdavo gilios, šaltos. Ledai luitais užklodavo greitkelį, kad nė viena mašina negalėdavo pravažiuoti.
Mums, vaikams, tai būdavo linksma atrakcija. Irstydavomės pasiėmę ilgas kartis, liuoksėdami nuo vienos lyties prie kitos. Kol per upę taip šokinėdami per lytis patekdavome į kitą pusę, būdavo, kad įkrisdavome. O vanduo ledinis ... Bet turėjai pereiti, kitaip klasėje būsi niekam tikęs bailys. Į vieną pusę. Ir paskui atgal. Srovė mus nunešdavo kokius du-tris kilometrus. Atgalios tekdavo grįžti autobusu. O visas kaimas, matydamas juodus taškus ant plaukiančių ledo lyčių, melsdavosi, kad tik nenuskęstume, ir vis klausdavo, kieno tie vaikai.
Na, ir aš gaudavau rykščių nuo močiutės. Mama tik valerijono gerdavo. Ir taip kelis pavasarius. Laimė, niekas nenuskendo …
Tuomet ir suvokiau, kad jei nors vienas mokytojas, kuris mus bausdavo už išdaigas, pereitų Nemuną, nusilenkčiau jam. Bet jie tik bardavo. Žinojau, kad jie bailiai. Ir pyksta dėl to, kad negali to padaryti patys. Taip tapau neklaužada. Neturėjau autoriteto. Tik gal auklėtojas, nes jis jau buvo metuose, ir manyje kažką tokio įžvelgdavo, tarsi mane matydavo kiaurai, kad aš jam į akis negalėjau žiūrėti. Jis žinojo, kad būtent taip kovoju su savimi. Tai išliko manyje. Ir dabar, kuomet kalnuose sėdžiu po 16 valandų keikdamas visą pasaulį, kad atrasčiau tą, kuris sėdi, prisimenu tą ėjimą per upę. Štai kodėl pasirinkau ekstremalų dvasinį sportą, surasti tą, kas tai daro...
Mums, vaikams, tai būdavo linksma atrakcija. Irstydavomės pasiėmę ilgas kartis, liuoksėdami nuo vienos lyties prie kitos. Kol per upę taip šokinėdami per lytis patekdavome į kitą pusę, būdavo, kad įkrisdavome. O vanduo ledinis ... Bet turėjai pereiti, kitaip klasėje būsi niekam tikęs bailys. Į vieną pusę. Ir paskui atgal. Srovė mus nunešdavo kokius du-tris kilometrus. Atgalios tekdavo grįžti autobusu. O visas kaimas, matydamas juodus taškus ant plaukiančių ledo lyčių, melsdavosi, kad tik nenuskęstume, ir vis klausdavo, kieno tie vaikai.
Na, ir aš gaudavau rykščių nuo močiutės. Mama tik valerijono gerdavo. Ir taip kelis pavasarius. Laimė, niekas nenuskendo …
Tuomet ir suvokiau, kad jei nors vienas mokytojas, kuris mus bausdavo už išdaigas, pereitų Nemuną, nusilenkčiau jam. Bet jie tik bardavo. Žinojau, kad jie bailiai. Ir pyksta dėl to, kad negali to padaryti patys. Taip tapau neklaužada. Neturėjau autoriteto. Tik gal auklėtojas, nes jis jau buvo metuose, ir manyje kažką tokio įžvelgdavo, tarsi mane matydavo kiaurai, kad aš jam į akis negalėjau žiūrėti. Jis žinojo, kad būtent taip kovoju su savimi. Tai išliko manyje. Ir dabar, kuomet kalnuose sėdžiu po 16 valandų keikdamas visą pasaulį, kad atrasčiau tą, kuris sėdi, prisimenu tą ėjimą per upę. Štai kodėl pasirinkau ekstremalų dvasinį sportą, surasti tą, kas tai daro...
(Marčiulynas Kęstutis. Laiškai iš Drakono kalnų. Vilnius: FORTUS VITA. 2022, 8-9p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |