Asmenybės raida

Mano gyvenimas - tai pasąmonės saviraiškos istorija. Visa, kas glūdi pasąmonėje, siekia aktualizuotis, o asmenybė taip pat nori evoliucionuoti iš savo pasąmoninės būklės ir išgyventi save kaip visumą.  

Žmogaus raida gali būti skirstoma į tris pagrindines sferas: fizinę ir psichomotorinę, apimančią kūno pasikeitimus, motorinius sugebėjimus; pažintinę (kognityvinę), apimančią mąstymą ir kalbą, ir socioemocinę raidą, apimančią emocijas, asmenybę bei tarpusavio santykius su kitais žmonėmis. 

Sugebėdamas intymiai bendrauti su kitais, žmogus pasijunta subrendęs, nes dabar žino, kas jis yra, savęs nepraranda ir giliuose ar painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą sau ir kitiems yra visų aštuonių gyvenimo krizių pozityvaus įveikimo padarinys. Žmogus, kuriam pavyksta pozityviai įveikti minėtas krizes, įgyja pasitikėjimo, savarankiškumo, , iniciatyvos, meistriškumo, tapatumo, intymumo, ir galų gale senatvėje- integruotumo jausmą. Eriksono nuomone, subrendimas intymumui sudaro pagrindą veiksmingumui, produktyvumui bei kūrybingumui. 

Kelyje iš jaunuolio į vyro amžių yra dvi pagrindinės pakopos: vidinis savojo Aš tapsmas bei įsisąmoninimas ir šio Aš įsitraukimas į visuomenę. Jei jaunuolis paprastas ir neproblemiškas, tai mažiau bus ir kliūčių. Labiau diferencijuotoms ir gabesnėms natūroms čia sekasi sunkiau, o sunkiausia toms, kurioms ypatingas talentas pats savaime kelio nerodo. Kiekvienas gyvenimas yra rizika, ir reikia vis iš naujo atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių gabumų bei potraukių ir socialinių reikalavimų; tai niekad nepavyksta be aukų ir klaidų. O ir mes, seniai, tariamai turėję pasisekimą ir įsitvirtinusieji, esame ne anapus abejonių ir klaidų, bet tarp jų. 

Jaunatvės poreikis toks: galėti rimtai žvelgti į save. O senatvės poreikis - galėti pasiaukoti, kai virš jos tvyro kas nors, į ką ji rimtai žiūri. Dvasinis gyvenimas turi rutuliotis ir vykti tarp šių abiejų polių. Nes jaunystės užduotis,troškimas ir pareiga yra tapsmas, o subrendusio žmogaus užduotis - savęs atidavimas arba, kaip tai kadaise vadino vokiečių mistikai, "antitapsmas". Pirmiausia reikia susivokti, tapti asmenybe ir, iškentėjus individualizacijos kančias, galima šią asmenybę atnašauti kaip auką.