Šlovė

... sunkumas pasidabinti šlovės vainiku už kūrinius yra atvirkščiai proporcingas kūrinių vartotojų skaičiui - dėl lengvai suprantamų priežasčių. Todėl kur kas sunkiau pelnyti šlovę pamokomais kūriniais nei tokiais, kurie skirti pramogai. 

Išsiblaškėliai, pasak išminčių, neraško
vaisių nuo medžio šlovės. 

Šiaip jau taisyklė yra tokia: juo vėliau šlovė ateina, juo ji tvirtesnė, nes juk visa, kas vertinga, bręsta ilgai. Šlovė, pretenduojanti į ilgaamžiškumą, panaši į ąžuolą, išauganti iš gilės labai pamažu; staigi, efemeriška šlovė primena vienmečius, sparčiai besistiebiančius augalus, o tariama šlovė - tai lyg be paliovos dygstanti piktžolė, kuri kuo greičiau raunama lauk. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad juo labiau kūrėjas priklauso ateičiai, būsimoms kartoms, t.y. apskritai visai žmonijai, juo svetimesnis jis yra savajai epochai, nes tai, ką jis sukuria, nėra skirta specialiai jai - tuo metu gyvenančiai kartai, o pridera šiai tiek, kiek ji sudaro žmonijos dalį ... 

Į garbę pretenduoja kiekvienas, o į šlovę - tik išskirtiniai žmonės, nes šlovė įgyjama tik už ypatingus nuopelnus. Šie savo ruožtu yra arba žygdarbiai, arba kūriniai, todėl į šlovę veda du keliai. Žygdarbiams dažniausiai reikia nepaprastos širdies, o kūrybai - nepaprasto proto. Ir vienas, ir kitas kelias turi pranašumų ir trūkumų. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad žygdarbiai laikini, o kūriniai - amžini. Net ir tauriausias žygdarbis ilgainiui išblėsta, o genialus kūrinys gyvena amžių amžius keldamas žmonių dvasią ir juos įkvėpdamas. Žygdarbiai lieka tik prisiminimuose, o šie vis silpsta, darosi migloti, netenka patrauklumo ir, jei nepatenka į istoriją, kur sustabarėję užfiksuojami ateinančioms kartoms, galiausiai visai išblėsta. 

Paprasti žmonės, elgdamiesi originaliai, įgys karališką šlovę. 

Nenori nusidėti įprastai, nes siekia nešlovės kaip atlyginimo už savo nuodėmes. Tos nešlovės vaikosi visi, kurie, taip sakant, gyvena atvirkščiai. 

... tarp šlovės ir nešlovės - vienas žingsnis, o gal ir to nėra. 

... per tūkstančius negarbių užropojusius į mėgavimosi garbe būseną, staiga išnyra apgailėtina mintis, jog jie vargo dėl užrašo ant kapo...

Karališka daryti gera ir turėti blogą vardą.

* Manoma, kad tai senovės graikų filosofo Antisteno Atėniečio žodžiai, cituojami Epikteto „Pokalbiuose“, IV, 6, 20.

Kas yra tie, kuriems žmonės nori patikti, ir kodėl ir dėl kokių darbų? Kaip greitai amžinybė viską nusineša ir kiek jau nusinešė.