Sielogyda

Tačiau klausti apie būties prasmę beprasmiška tuo požiūriu, kad "būtis" pirmesnė už "prasmę".

... žmogaus egzistencijos prasmingumas grindžiamas žmogaus asmenybės ypatingumu ir nepakartojamumu.

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos "ilgį", knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.

Egzistencinės analizės požiūriu nėra gyvenimo uždavinio "apskritai", kuris būtų privalomas visiems. Beprasmiška klausti apie uždavinį "apskritai", apie prasmę "apskritai". Toks klausimas primena žurnalisto klausimą pasaulio šachmatų čempionui: "O dabar pasakykite, gerbiamasis, koks šachmatų ėjimas geriausias?" Negali būti bendro atsakymo į tokį klausimą, visada reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes (ir asmenybę).

Kadaise į laivą, plaukusį iš Marselio į Velnio salą, įlaipino negrą, nuteistą katorgai iki gyvos galvos. Išplaukus į atvirą jūrą garlaivyje (kalbame apie anuomet nuskendusį "Leviataną") įsiplieskė gaisras. Kaliniui, itin stipriam vyrui, nuėmė antrankius, ir jis išgelbėjo dešimt žmonių. Už tai buvo amnestuotas. Jei Marselio krantinėje šio vyro būtų paklausę, ar jis mato kokią nors prasmę toliau gyventi, jis veikiausiai būtų papurtęs galvą. Apskritai nė vienas žmogus nežino, ko dar gali tikėtis iš gyvenimo, kokia didi valanda galbūt dar laukia.

Gyvenimo prasmingumą irgi lemia jo viršūnės, ir vienintelis įvykis retrospektyviai gali suteikti prasmę visam gyvenimui. Paklauskime alpinisto, kuris stebi saulėlydžio nutviekstas alpes, taip sukrėstas gamtos didybės, kad šiurpuliai eina per nugarą, - paklauskime, ar po tokios patirties jo gyvenimas gali kada nors tapti visiškai beprasmis.

Apribojant gyvenimo prasmę tik malonumu, galiausiai atsiskleistų visiška gyvenimo beprasmybė. Jei malonumas sutaptų su gyvenimo prasme, gyvenimas tikrai neturėtų jokios prasmės. Juk kas yra malonumas? Būsena.

Reikia pripažinti, kad klausimas apie gyvenimo prasmę, ar jis būtų išsakomas, ar keliamas netiesiogiai, yra išties žmogiškas klausimas. Abejonė gyvenimo prasme savaime nėra tiesiog liguistumo apraiška; priešingai, tai tikroji žmogiškosios būties apraiška. Kiekvienas žino gana išsivysčiusius gyvūnus, tam tikrais socialinės organizacijos požymiais, struktūromis, primenančiomis valstybinius darinius, net pranokstančius žmonių visuomenes (pvz., bitės ar skruzdelės); tačiau neįmanoma įsivaizduoti, kad kokiam nors gyvūnui galėtų kilti klausimas apie jo egzistencijos prasmę, taigi ir abejonė savo būtimi. Tik žmogui lemta išgyventi egzistenciją kaip abejotiną, tik jis patiria visą būties abejotinumą.

... atras savo gyvenimo prasmę ir vidinį išsipildymą, atlikdamas tai, ką geriausiai gali jis ir tik jis.

Visas žmogaus gyvenimas - tarsi abitūros egzaminas: ne tiek svarbu užbaigti darbą, kiek jį kokybiškai atlikti. Moksleivis turi būti pasirengęs, kad skambutis paskelbs skirto laiko pabaigą, - ir gyvenime kiekvieną akimirką turi būti pasirengęs tam, kad tave gali "atšaukti".