... veržimosi kliūtys jaučiamos kaip pavojus savo esybei. Iš čia ir mirties baimė, kuri, nepakankamai suvokiant įsišaknijimą amžinoje būtyje, iš anksto numato būties pabaigą.
Vydūnas
 


Tyla

Tyla

Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 124-125p.)
Balsuoti:
 4.7 (79)
Komentarai (2)
Dievas panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. 

(Coelho, Paulo. Šviesos kario vadovas. Vilnius: Vaga. 2003, 103p.)
Balsuoti:
 3.6 (8)
Komentarai (0)