Kritika

 XVI amžiaus pabaiga dar vadinama „kriticizmo epocha“. Terminas „kritikas“ buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visų pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni (puikūs „teksto kritikos“ pavyzdžiai yra Tacito ir Senekos darbai, kuriuos, kaip savo mėgstamiausius autorius, išleido Justus Lipsius). Šio termino prasmė plėtėsi ir pradėjo apimti tai, ką mes vadiname „literatūros kritika“ bei „meno kritika“.

„Apie pagyrimą ir įžeidimą“
Knygininkas sakydavo:
– Geriausias pagyrimas – to žmogaus, kuriam tu nieko gero nepadarei. Ir pats skaudžiausias įžeidimas – to, kuriam tu nepadarei nieko blogo.

„Pavojinga kritikuoti kvailį“
– Nekritikuok nieko už kvailystę, nes jeigu taip pasielgsi, žmogus, patyręs iš tavęs naudą kaip iš draugo, neapkęs tavęs kaip priešo.

Kai badome žmonėms akis jų klaidomis, tai šitaip darome daugiau dėl savo išdidumo, o ne dėl gerumo; mes juos kritikuojame ne tiek iš noro juos ptaisyti, kiek įtikinti, jog patys tokių klaidų neturime. 

Mes mėgstame prikaišioti žmonėms tai, ką jie prikaišioja mums.  

... kritikai jaučiasi nesaugūs, jie gerai nežino, kas vyksta; laikosi demokratinių pažiūrų, kai kalbą apie politiką, tačiau tampa fašistais, kai tenka kalbėti apie kultūrą. Mano, kad tauta moka išsirinkti valdžią, bet nesugeba pati išsirinkti filmų, knygų, muzikos.