Žmogus ieško prasmės

... kai kurie mūsų draugai elgėsi kaip gyvuliai, o kiti buvo tarsi šventieji. Žmogus turi savyje abi šias galimybes; kuri atsiskleis, priklauso nuo jo sprendimų, bet ne nuo sąlygų.

Tad kas yra žmogus? Žmogus tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra.

Aišku, pasitaiko momentų, kuomet ir būtina, ir įmanoma atsiriboti nuo masės. Juk žinoma, kad nuolat būnant kartu likimo draugų minioje, kartu atliekant kiekvieną banaliausią kasdienybės veiksmą, dažnai apima nenugalimas troškimas nors trumpam ištrūkti iš šios priverstinės bendrijos. Apima nenumaldomas ilgesys, noras pabūti vienam su savo mintimis, noras pajusti bent trupinėlį vienatvės.

... niekas neturi teisės elgtis neteisingai, net ir tas, kuris pats neteisybę patyrė.

... seksas veikiau yra išraiška to maksimalaus bendrumo, kuris vadinamas meile.

... buvimas žmogumi visada ir nurodo, ir yra nukreiptas ne į save, o į kažką ar ką nors - ar tai būtų prasmė, kurią reikia įgyvendinti, ar kitas žmogus, su kurio reikia bendrauti. Kuo labiau žmogus pamiršta save, - tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, - tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save. Tai, kas vadinama saviraiška, yra išvis nepasiekiamas tikslas dėl tos paprastos priežasties, jog kuo labiau jo būtų siekiama, tuo labiau žmogus nuo jo toltų. Kitaip tariant, saviraiška įmanoma tik kaip šalutinis savęs transcendencijos efektas.

Taigi vienatinumu ir išskirtinumu, būdingais kiekvienam žmogui ir suteikiantiems prasmę kiekvienai egzistencijai, remiasi ne vien darbas arba kūryba - jais paremta ir kito žmogaus meilė. Tik įsisąmoninusi šį kiekvieno žmogaus nepakeičiamumą, visa didybe nušvinta jo atsakomybė už savo gyvenimą ir jo tąsą. Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties "kam" - todėl galės pakelti bemaž bet kokį "kaip".

... pasaulio būklė yra prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.

Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.

Užtat žinau - dabar sužinojau, - kad meilei ne itin svarbu kūniška žmogaus egzistencija, kad jai be galo svarbu giliausia dvasinė mylimo žmogaus esmė...