... buvimas žmogumi visada ir nurodo, ir yra nukreiptas ne į save, o į kažką ar ką nors - ar tai būtų prasmė, kurią reikia įgyvendinti, ar kitas žmogus, su kurio reikia bendrauti. Kuo labiau žmogus pamiršta save, - tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, - tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save. Tai, kas vadinama saviraiška, yra išvis nepasiekiamas tikslas dėl tos paprastos priežasties, jog kuo labiau jo būtų siekiama, tuo labiau žmogus nuo jo toltų. Kitaip tariant, saviraiška įmanoma tik kaip šalutinis savęs transcendencijos efektas.