Viešasis kalbėjimas
Aistros yra vieninteliai oratoriai, kurie visuomet įtikina. Jos yra tarsi įgimtas menas, kurio dėsniai neklaidingi; paprasčiausias žmogus, kuriam netrūksta aistros, įtikina mus labiau, negu visų iškalbingiausias, bet nedegąs aistra.
(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 7p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Aistros yra vieninteliai oratoriai, kurie visuomet įtikina. Jos yra tarsi įgimtas menas, kurio dėsniai neklaidingi; paprasčiausias žmogus, kuriam netrūksta aistros, įtikina mus labiau, negu visų iškalbingiausias, bet nedegąs aistra.
(Larošfuko, Fransua de. Mintys. Vilnius: Vaga. 1968, 7p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Šalin iškalbą, kuri kreipia mūsų dėmesį į save pačią, o ne į dalykus, apie kuriuos kalbamą!
(Montenis, Mišelis de. Esė. Vilnius: Mintis. 1983, 188p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Vėliau, patyrinėję suaugusius žmones, vengiančius socialinio gyvenimo, matysime, kad jie negali kalbėti viešumoje ir tiesiog bijo scenos. Priežastis ta, kad savo klausytojus jie laiko priešais. Jie pasijunta nevisavertiški susidūrę su tariamai priešiška ir dominuojančia publika. Tačiau žmogus gali gerai kalbėti tik tuomet, kai pasitiki savimi ir savo klausytojais. Tiktai tokiu atveju jis gali nugalėti scenos baimę.
(Adler, Alfred. Gyvenimo mokslas. Vilnius: Margi Raštai. 2011, 45p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |