Išmintingieji garbę paveldės,
užsispyrę kvailiai – gėdą.
(3:35)  
 


Neištikimybė      

Svetimavimas

O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.
(5:28) 

Balsuoti:
 4.8 (5)
Komentarai (0)
- Raguotas vyras, - dėsto Georgas, - panašus į valgomą naminį gyvį, pavyzdžiui, vištą arba triušį. Jį valgai pasigardžiuodamas tik tol, kol jo nepažįsti. Bet jeigu kartu su juo augai, žaidei, jeigu rūpinaisi juo ir jį lepinai - tada tiktai nuožmus žmogus gali jį išsikepti. Todėl verčiau niekados nepažinoti vyro, kuriam įtaisei ragus. 

(Remarkas, Erichas Marija. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 304p.)
Balsuoti:
 4.0 (6)
Komentarai (0)
Juk prie savo namų lango
žvalgiausi pro pinučius
ir pamačiau tarp neišmanėlių
bernioką be sveikos nuovokos.
Jis ėjo per gatvę netoli jos kampo,
žengdamas keliu jos namų link,
prieblandoje, dienai blėstant,
sutemose, nakčiai temstant.
Žiūriu, moteris eina prie jo,
išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi.
Ji veržli ir įžūli,
namie jos kojos nenustovi.
Tai gatvėje, tai aikštėse
ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tykoja.
Pačiupusi bučiuoja jį
ir akiplėšišku žvilgsniu jam sako:
„Turėjau atnašauti bendravimo auką,[i1]
šiandien įvykdžiau savo įžadus.
Todėl išėjau tavęs pasitikti,
tavęs ieškoti ir tave suradau!
Išpuošiau savo guolį užvalkalais,
spalvotomis egiptiečių lino lovatiesėmis;
iškvėpinau savo lovą mira,
alaviju ir cinamonu.
Eime, pasinerkime į meilę iki ryto,
pasimėgaukim glamonėmis.
Juk mano vyro nėra namie –
jis išvykęs į tolimą kelionę.
Maišelį pinigų jis pasiėmė,
namo lig pilnaties negrįš“.
Savo gundymais jį paveikia,
savo viliojančia šneka jį įtikina.
Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis,
vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias į spąstus,
kol strėlė perveria jam vidurius.
Jis yra tarsi paukštis, skubantis į kilpą
ir nežinantis, kad tai jam gyvastį kainuos.
Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs
ir dėkitės į širdį mano burnos žodžius.
Neleiskite savo širdžiai sukti į jos pusę,
nenuklyskite į jos takus,
nes ji daugelį pražudė,
aukų jos užtektinai.
Jos namai yra kelias į Šeolą,
vedantis žemyn į mirties kambarius.
( 7:6-27)  

Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi;
tai darydamas, pražudo patį save.
Susilauks antausių ir gėdos,
nebus ištrintos patyčios.
Juk pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį,
keršto pagautas jis nesivaldo.
Išpirkos jis nepriims,
kyšio, net didžiausio, atsisakys.
Juk įsakymas yra žiburys
ir mokymas – šviesa,
o drausmės pamokymai yra gyvenimo kelias,
kad apsaugotų tave...
(6:32-35)  

Balsuoti:
 1.0 (2)
Komentarai (0)
 ...svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai.
(6:26)

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)