Kai vyras einančiai moteriai pasako užgaulią pastabą, dažniausiai jis būna dvigubai nesaugus, nes dar neįsisąmonino savosios gėdos.
Bly, Robert
 


Skaistykla

Slėgus antkapis

Kartą turtuolio sūnus atėjo į kapines pas mirusį tėvą ir sutiko varguolio sūnų.
- Tik pažvelg į mano tėvo kapo marmurą! - ėmė keltis į puikybes turčius. - Matai šį dailų antkapį? Sugretink visa tai su savo tėvo kapeliu - vieni supleišėję akmenys...
Varguolio sūnus išklausęs atsakė:
- Taip, tas tikra tiesa. Tačiau tavo tėvas vis dar ten, nes neįgali jis nuridenti šio slėgaus antkapio, o manasis jau aukštybėse regi Viešpaties Veidą - mat jo kapo akmenėliai buvę visai lengvi. 

(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 109p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Čia mes galime šiek tiek nujausti ir skaistyklos prasmę. Kadangi kelias į galutinį perkeitimą veda tik per kančią, todėl kančios situacija mums yra neišvengiama. Jeigu joje mes neatsiduriame ir jos Dievuje neiškenčiame ar per maža iškenčiame šiame gyvenime, turime jos patirti arba bent ją išbaigti antgamtinėje tikrovėje. Kitaip vartai į dangiškąjį pastovų Taborą mums pasiliks amžinai užsklęsti, nes pro juos įeiti gali tik tas, kuriame Dievas visiškai gyvena. Štai kodėl Bažnyčia šalia dangaus, kuris yra galutinė išganymo būsena, ir šalia pragaro, kuris yra galutinė atmetimo būsena, stato dar trečiąją kančios būseną, kurioje žmogus yra galutinai išskaistinamas ir paruošiamas. Skaistyklos esmė yra tokia pat,kaip ir kiekvienos kančios, prisiimtos ir kenčiamos Dievuje. Skaistykloje, kaip ir žemėje, kančia nubūtina žmogų tam, kad jis savo naują būtį pagrįstų Dievu. Skaistykloje, kaip ir žemėje, kančia yra kelias Dievui nusileisti į mūsų egzistenciją. Štai kodėl šventieji, ieškodami kančios žemėje, tuo pačiu jos išvengė antgamtinėje tikrovėje. kiekvienu atveju kelias į susijungimą su Dievu eina per kančią.  

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 285p.)
Balsuoti:
 2.0 (4)
Komentarai (0)