Žmogui gali atrodyti, kad būti Dievo akivaizdoje nepakenčiama - būtent todėl, kad žmogus negali sugrįžti į save, negali tapti savimi. 
Kirkegoras, Sorenas
 


Paieška:

YouTube

Jobo drama

Suvokusi save, egzistencija suvokia ir Dievą. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 293p.)
Balsuoti:
 2.8 (6)
Komentarai (0)
Žmogus yra būties langas, pro kurį matyti Dievas. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 286p.)
Balsuoti:
 3.2 (6)
Komentarai (0)
Čia mes galime šiek tiek nujausti ir skaistyklos prasmę. Kadangi kelias į galutinį perkeitimą veda tik per kančią, todėl kančios situacija mums yra neišvengiama. Jeigu joje mes neatsiduriame ir jos Dievuje neiškenčiame ar per maža iškenčiame šiame gyvenime, turime jos patirti arba bent ją išbaigti antgamtinėje tikrovėje. Kitaip vartai į dangiškąjį pastovų Taborą mums pasiliks amžinai užsklęsti, nes pro juos įeiti gali tik tas, kuriame Dievas visiškai gyvena. Štai kodėl Bažnyčia šalia dangaus, kuris yra galutinė išganymo būsena, ir šalia pragaro, kuris yra galutinė atmetimo būsena, stato dar trečiąją kančios būseną, kurioje žmogus yra galutinai išskaistinamas ir paruošiamas. Skaistyklos esmė yra tokia pat,kaip ir kiekvienos kančios, prisiimtos ir kenčiamos Dievuje. Skaistykloje, kaip ir žemėje, kančia nubūtina žmogų tam, kad jis savo naują būtį pagrįstų Dievu. Skaistykloje, kaip ir žemėje, kančia yra kelias Dievui nusileisti į mūsų egzistenciją. Štai kodėl šventieji, ieškodami kančios žemėje, tuo pačiu jos išvengė antgamtinėje tikrovėje. kiekvienu atveju kelias į susijungimą su Dievu eina per kančią.  

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 285p.)
Balsuoti:
 3.0 (6)
Komentarai (0)
Kančios prasmė yra paruošti mūsų egzistenciją taip, kad joje suspindėtų Dievas.  

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 285p.)
Balsuoti:
 4.5 (14)
Komentarai (0)
Visi šventieji buvo apsisprendę prisiimti kančią ir ją iškęsti Dievuje. Dar daugiau! Ne vienas šventasis kančios troško ir jos ieškojo. Ne vienas su džiaugsmu pasitiko ligą, nelaimę, skurdą, kankinimus ir galop mirtį. Tai yra nuostabūs faktai, bet tikri. Kančios troškimas ir džiaugsmas kęsti yra vienas iš būdingiausių šventos asmenybės ženklų ...  Prisiimta ir Dievuje iškęsta kančia yra kelias į žmogaus sudievinimą ... Kančia buvo jiems proga nusikratyti senuoju žmogumi ir apsivilkti naujuoju. Ji buvo vienintelė proga ir vienintelis kelias, nes nenuodėmingai žmogų nubūtinti gali tiktai kančia.

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 276 - 279p.)
Balsuoti:
 4.4 (8)
Komentarai (0)
Jeigu kančia neturi prasmės, tuomet ji naikina žmogų. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 271p.)
Balsuoti:
 4.7 (13)
Komentarai (0)
Blogis yra nebūtis. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 267p.)
Balsuoti:
 2.7 (6)
Komentarai (0)
Loginiame pažinime mes suvokiame Dievą tiktai kaip metafizinį būtybių buvimų pateisinimą. Religiniame pergyvenime Jis mums apsireiškia kaip neišsemiama Būties Pilnybė, kaip Asmeninė Tikrovė, nepaprastai aukštesnė už žmogų, tačiau sykiu prie jo pasilenkianti, jį pakelianti ir išgananti. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 261p.)
Balsuoti:
 2.5 (2)
Komentarai (0)
Kiekvienas religinis aktas yra išgelbėjimo ilgesys, ir kiekviena religija yra išganymo religija. Kur nėra gelbėjimo jausmo, ten nėra religijos. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 258p.)
Balsuoti:
 3.3 (3)
Komentarai (0)
Spėjimą ir žinojimą, kad Dievas yra, žmogus semia savu protavimu iš aplinkui jį esančio pasaulio, kuris neturi savyje pakankamo pagrindo būti ir todėl reikalauja Kito, kuris būtų pašaukęs į buvimą ir kuris jį šiame buvime išlaikytų. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 224p.)
Balsuoti:
 3.3 (3)
Komentarai (0)
Surasta: 28
1 2 3