Rožių sodo žiedlapiai
Jūros ligos iškamuotas vergas
Karalius su didele palyda išplaukė į jūrą. Pūtė švelnus vėjelis, laivą supo nedidelės bangos, visi džiaugėsi šia iškyla. Staiga karalius susiraukė.
- Tik vienas dalykas gadina man malonumą, - iškošė pro dantis jis. - Ar kas nors girdite dejonę? Aimaną? Kas tai galėtų būti?
Tarnai paskubomis apieškojo laivą ir triumo kertelėje aptiko susigūžusį vergą. Jis blogai jautėsi ir drebėdamas iš baimės dejavo.
- Cha! Jūros ligos auka, šyptelėjo karalius. - Nusiramink, verge, tu greitai pasveiksi. Ar anksčiau plaukiojai jūromis?
- Niekada! - suaimanavo vergas. - Aš nepasitikiu laivais. Štai dabar jaučiu, kaip šitas dreba. Lentos girgžda nuo kiekvienos bangos. Laivas per senas. Jis byra! - ir vergas susmuko denyje, bailiai veblendamas.
- Nesąmonė! - nusikvatojo karalius. - Laivas visiškai naujas. Neverkšlenk, tu greitai atsigausi ir tada mėgausiesi kelione kaip visi.
Vergas nesiliovė dejavęs.
- Ach, veskite jį vėl į apačią, įsakė karalius. - Gal jam galima kaip nors padėti? O šiaip jo aimanų klausytis neketinu.
Visą naktį vergas dejavo. O kitą rytą nuo jo inkštimo skambėjo visas laivas.
Po bemiegės nakties karalius visai neteko kantrybės.
- Pasakykit jam, kad jis bus išplaktas! - suriko jis.
Tai nieko nepakeitė, tik vergo aimanos pasidarė dar garsesnės.
Tuo metu prie karaliaus priėjo vienas keleivis ir nusilenkė. Tai buvo filosofas.
- Tik įsakykite, o valdove, - pasiūlė jis, - ir aš jį numaldysiu.
- Gerbiamasis, jūs padarytumėte man milžinišką paslaugą.
Filosofas paprašė, kad vergas būtų atvestas į denį. Vargšo rauda buvo tokia garsi, kad karalius pirštais užsikišo ausis.
- Išmeskite jį už borto! - įsakė filosofas.
Tarnai nedelsė nė akimirkos, ir nežmoniškai rėkdamas vergas paniro į bangas. Jis springdamas ir žiopčiodamas murkdėsi vandenyje, jo jėgos sparčiai seko, ir tik paskutinę akimirką filosofas numetė jam virvės galą. Vergas įsiropštė į denį, nuolankiai susigūžė kamputyje ir tylėjo - nė viaukt!
- Nuostabu! - sušuko karalius. - Mielas pone, kaip jums tai pavyko?
- Nelaimė padeda įvertinti buvus gerus laikus, - atsakė filosofas. - Aš žinojau, kad tik pajutęs skenduolio agoniją jis ims branginti vietą šiame laive.
Karalius su didele palyda išplaukė į jūrą. Pūtė švelnus vėjelis, laivą supo nedidelės bangos, visi džiaugėsi šia iškyla. Staiga karalius susiraukė.
- Tik vienas dalykas gadina man malonumą, - iškošė pro dantis jis. - Ar kas nors girdite dejonę? Aimaną? Kas tai galėtų būti?
Tarnai paskubomis apieškojo laivą ir triumo kertelėje aptiko susigūžusį vergą. Jis blogai jautėsi ir drebėdamas iš baimės dejavo.
- Cha! Jūros ligos auka, šyptelėjo karalius. - Nusiramink, verge, tu greitai pasveiksi. Ar anksčiau plaukiojai jūromis?
- Niekada! - suaimanavo vergas. - Aš nepasitikiu laivais. Štai dabar jaučiu, kaip šitas dreba. Lentos girgžda nuo kiekvienos bangos. Laivas per senas. Jis byra! - ir vergas susmuko denyje, bailiai veblendamas.
- Nesąmonė! - nusikvatojo karalius. - Laivas visiškai naujas. Neverkšlenk, tu greitai atsigausi ir tada mėgausiesi kelione kaip visi.
Vergas nesiliovė dejavęs.
- Ach, veskite jį vėl į apačią, įsakė karalius. - Gal jam galima kaip nors padėti? O šiaip jo aimanų klausytis neketinu.
Visą naktį vergas dejavo. O kitą rytą nuo jo inkštimo skambėjo visas laivas.
Po bemiegės nakties karalius visai neteko kantrybės.
- Pasakykit jam, kad jis bus išplaktas! - suriko jis.
Tai nieko nepakeitė, tik vergo aimanos pasidarė dar garsesnės.
Tuo metu prie karaliaus priėjo vienas keleivis ir nusilenkė. Tai buvo filosofas.
- Tik įsakykite, o valdove, - pasiūlė jis, - ir aš jį numaldysiu.
- Gerbiamasis, jūs padarytumėte man milžinišką paslaugą.
Filosofas paprašė, kad vergas būtų atvestas į denį. Vargšo rauda buvo tokia garsi, kad karalius pirštais užsikišo ausis.
- Išmeskite jį už borto! - įsakė filosofas.
Tarnai nedelsė nė akimirkos, ir nežmoniškai rėkdamas vergas paniro į bangas. Jis springdamas ir žiopčiodamas murkdėsi vandenyje, jo jėgos sparčiai seko, ir tik paskutinę akimirką filosofas numetė jam virvės galą. Vergas įsiropštė į denį, nuolankiai susigūžė kamputyje ir tylėjo - nė viaukt!
- Nuostabu! - sušuko karalius. - Mielas pone, kaip jums tai pavyko?
- Nelaimė padeda įvertinti buvus gerus laikus, - atsakė filosofas. - Aš žinojau, kad tik pajutęs skenduolio agoniją jis ims branginti vietą šiame laive.
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 105-106p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Virvės vardas
Keliu ėjo berniukas, o jam iš paskos bidzeno avis.- Nesistebiu, kad avis nuo tavęs visiškai neatsilieka, tarė jam vienas dervišas: - juk jai apie kaklą aprišta virvė.
Berniukas nusijuokė ir atrišo virvę. Šokinėdama iš džiaugsmo avis nubėgo, o berniukas patraukė savais keliais. Avis tai pamačiusi grįžo prie šeimininko ir neatsilikdama nusekė jam iš paskos.
Berniūkštis nusišypsojo ir davė jai saują miežių.
- Tu buvai teisus, išminčiau, - tarė jis, - bet, kaip matai, šios virvės vardas - gerumas.
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 95p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Geras pavyzdys
- Iš ko tu išmokai tokio puikaus elgesio? - kartą paklausė vieno išmintingo senolio.
- Iš neišauklėtų žmonių, iš storžievių ir kitų nedorėlių.
- ?!
- Aš susilaikiau nuo tokių jų poelgių, kurie man nepatinka.
- Iš ko tu išmokai tokio puikaus elgesio? - kartą paklausė vieno išmintingo senolio.
- Iš neišauklėtų žmonių, iš storžievių ir kitų nedorėlių.
- ?!
- Aš susilaikiau nuo tokių jų poelgių, kurie man nepatinka.
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 104p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Slėgus antkapis
Kartą turtuolio sūnus atėjo į kapines pas mirusį tėvą ir sutiko varguolio sūnų.
- Tik pažvelg į mano tėvo kapo marmurą! - ėmė keltis į puikybes turčius. - Matai šį dailų antkapį? Sugretink visa tai su savo tėvo kapeliu - vieni supleišėję akmenys...
Varguolio sūnus išklausęs atsakė:
- Taip, tas tikra tiesa. Tačiau tavo tėvas vis dar ten, nes neįgali jis nuridenti šio slėgaus antkapio, o manasis jau aukštybėse regi Viešpaties Veidą - mat jo kapo akmenėliai buvę visai lengvi.
Kartą turtuolio sūnus atėjo į kapines pas mirusį tėvą ir sutiko varguolio sūnų.
- Tik pažvelg į mano tėvo kapo marmurą! - ėmė keltis į puikybes turčius. - Matai šį dailų antkapį? Sugretink visa tai su savo tėvo kapeliu - vieni supleišėję akmenys...
Varguolio sūnus išklausęs atsakė:
- Taip, tas tikra tiesa. Tačiau tavo tėvas vis dar ten, nes neįgali jis nuridenti šio slėgaus antkapio, o manasis jau aukštybėse regi Viešpaties Veidą - mat jo kapo akmenėliai buvę visai lengvi.
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 109p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Vienoje knygoje skaičiau apie žmogų, kuris sapnavo šėtoną - ir šis buvęs nuostabus: aukštas, stotingas kaip miško pušis, visas švytėjo, lyg pats būtų saulė.
"O nuostabioji būtybe! - sušuko žmogelis, - ar tu tikrai esi šėtonas? Netgi angelai negali būti tokio grožio! Kaip mes galėjome tave įsivaizduoti esant tokį bjaurų? Turėtum pamatyti savo atvaizdus ant miesto išviečių sienų!" - "Ką gi, - atsakė šėtonas, - tau pasisekė, nes dabar tu savo akimis regi, kad aš nesu toks bjaurus, kaip kad jūs mane paišote. Tiesą sakant, dabar turėtum sutikti, kad anie, kurie piešia mane išvietėse, yra mano priešai! Nuo tada, kai išvariau Adomą iš rojaus, jo sūnūs mane bjauriai vaizduoja. Tai gryna pagieža."
"O nuostabioji būtybe! - sušuko žmogelis, - ar tu tikrai esi šėtonas? Netgi angelai negali būti tokio grožio! Kaip mes galėjome tave įsivaizduoti esant tokį bjaurų? Turėtum pamatyti savo atvaizdus ant miesto išviečių sienų!" - "Ką gi, - atsakė šėtonas, - tau pasisekė, nes dabar tu savo akimis regi, kad aš nesu toks bjaurus, kaip kad jūs mane paišote. Tiesą sakant, dabar turėtum sutikti, kad anie, kurie piešia mane išvietėse, yra mano priešai! Nuo tada, kai išvariau Adomą iš rojaus, jo sūnūs mane bjauriai vaizduoja. Tai gryna pagieža."
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 47p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tikroji vertė
Sykį vienas pirklys atsiliko nuo karavano ir pasiklydo dykumoje. Netrukus jis suvalgė paskutinį maisto trupinį, išgėrė paskutinį gurkšnį vandens ir pajuto, kaip prie jo sėlina mirtis. Tada jis beviltiškai apieškojo savo krepšį ir - o dangau! - aptiko ryšulėlį, kuris, kaip jam iš pradžių pasirodė, turėjo būti pilnas grūdų. Ar jūs galite įsivaizduoti jo džiaugsmą, jo dvasios skrydį?! Taigi dabar įsivaizduokite to vargšo žmogaus sielvartą ir neviltį, kai išvyniojęs ryšulėlį jis išvydo, jog ten buvo kupina perlų!
Sykį vienas pirklys atsiliko nuo karavano ir pasiklydo dykumoje. Netrukus jis suvalgė paskutinį maisto trupinį, išgėrė paskutinį gurkšnį vandens ir pajuto, kaip prie jo sėlina mirtis. Tada jis beviltiškai apieškojo savo krepšį ir - o dangau! - aptiko ryšulėlį, kuris, kaip jam iš pradžių pasirodė, turėjo būti pilnas grūdų. Ar jūs galite įsivaizduoti jo džiaugsmą, jo dvasios skrydį?! Taigi dabar įsivaizduokite to vargšo žmogaus sielvartą ir neviltį, kai išvyniojęs ryšulėlį jis išvydo, jog ten buvo kupina perlų!
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 37p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys.
(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 32p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |