Vienoje knygoje skaičiau apie žmogų, kuris sapnavo šėtoną - ir šis buvęs nuostabus: aukštas, stotingas kaip miško pušis, visas švytėjo, lyg pats būtų saulė.
"O nuostabioji būtybe! - sušuko žmogelis, - ar tu tikrai esi šėtonas? Netgi angelai negali būti tokio grožio! Kaip mes galėjome tave įsivaizduoti esant tokį bjaurų? Turėtum pamatyti savo atvaizdus ant miesto išviečių sienų!" - "Ką gi, - atsakė šėtonas, - tau pasisekė, nes dabar tu savo akimis regi, kad aš nesu toks bjaurus, kaip kad jūs mane paišote. Tiesą sakant, dabar turėtum sutikti, kad anie, kurie piešia mane išvietėse, yra mano priešai! Nuo tada, kai išvariau Adomą iš rojaus, jo sūnūs mane bjauriai vaizduoja. Tai gryna pagieža."