Pergalė

Vyresnieji Aleksandro draugai, ypač Parmenionas, pamatę, kad lyguma tarp Nifato kalnagūbrio ir Gordijų kalnų nušviesta barbarų kariuominės ugnimis, o nuo jų stovyklos sklinda neaiškus gaudesys, lyg bekraštės jūros ošimas, nustebo dėl tokios priešo gausybės ir ėmė kalbėti, kad įveikti tokią daugybę priešų atviroje kovoje būtų pavojinga ir sunku. Kai tik Aleksandras baigė aukas, jie atėjo pas jį ir patarė užpulti priešą naktį, kad makedoniečiai tamsoje nematytų to, kas gali kelti didžiausią baimę būsimoj kovoj. Aleksandras Atsakė garsiais žodžiais: „Pergalės aš nevagiu.“ 

Treniruok širdį. Karys privalo tuo užsiimti. Jei tau pavyks valdyti savo širdį, priešininkas bus nugalėtas. 

Šiandien švenčia vakarykštę pergalę, kad įgytų daugiau jėgų rytojaus mūšiui. 

Pergalė be pavojų - tai garbė be laurų. 

Kokia nauda iš pergalės imtynėse arba kumštynėse, jei tave nugali pyktis? 

O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?
(8:36) 

Niekas negali tavęs nugalėti ar atimti tau pasisekimą, išskyrus tave patį. 

... pralaimėjimas nėra galutinis smūgis, bet tiktai suklupimas kelyje į galutinį laimėjimą. 

Leisk savo praeičiai tau tarnauti. Vakarykščius pralaimėjimus paversk rytojaus pergalių pamatu. 

... kad tu nugalėtum, nebūtinai kas nors turi pralaimėti.