Vyresnieji Aleksandro draugai, ypač Parmenionas, pamatę, kad lyguma tarp Nifato kalnagūbrio ir Gordijų kalnų nušviesta barbarų kariuominės ugnimis, o nuo jų stovyklos sklinda neaiškus gaudesys, lyg bekraštės jūros ošimas, nustebo dėl tokios priešo gausybės ir ėmė kalbėti, kad įveikti tokią daugybę priešų atviroje kovoje būtų pavojinga ir sunku. Kai tik Aleksandras baigė aukas, jie atėjo pas jį ir patarė užpulti priešą naktį, kad makedoniečiai tamsoje nematytų to, kas gali kelti didžiausią baimę būsimoj kovoj. Aleksandras Atsakė garsiais žodžiais: „Pergalės aš nevagiu.“