Mistika

Poeto nesustabdo nė viena spalva ar forma, jis tik permano jų prasmę, o perpratęs nelieka prie tos pačios minties ir, vartodamas tuos pačius raiškos būdus, pasako visiškai naują mintį. Štai kur išryškėja skirtumas tarp poeto ir mistiko, mat pastarasis tik vienprasmiškai traktuoja simbolį; toks traktavimas tinkamas tam kartui, tačiau yra laikinas ir greitai pasensta. Mat visi simboliai nuolatos mainosi, visos kalbos keičiasi ir juda, ir tai yra gerai, juk keltai ir žirgai skirti kelionėms, o namai ir ūkiai - poilsiui. Misticizmo esama ten, kur antraeiliai arba individualūs simboliai imami laikyti visuotiniais.  

Aš tau visąlaik sakiau, jog netinki į mąstytojus, ir taip pat sakiau, kad tai ne trūkumas, nes tu užtat esi paveikslų pasaulio valdovas. Klausyk, aš tau išaiškinsiu. Jeigu tu, užuot tada išėjęs į pasaulį, būtum tapęs mąstytoju, tai būtum galėjęs pridaryti bėdos. Kadangi būtum tapęs mistiku. Mistikai, trumpai ir truputį šiurkščiai tariant, tai mąstytojai, negalintys atsikratyti vaizdinių, taigi išvis ne mąstytojai. Jie yra slapti menininkai, poetai be eilių, dailininkai be teptukų, muzikantai be garsų. Tarp jų esama labai gabių ir kilnių sielų, tačiau visi jie be išimties nelaimingi žmonės. Toksai ir tu galėjai pasidaryti. Vietoj to, ačiū Dievui, tapai menininku ir užvaldei paveikslų pasaulį, kur gali būti kūrėjas ir valdovas, užuot tapęs ribotu mąstytoju.