Medija

Ištariu: dvidešimtasis amžius ir pašiurpstu. Kalnynai tylėjimo. Nes, nepaisant viso kalbų triukšmo, milijardų žodžių per minutę, nepaprastai išplitusios spaudos, kino, televizijos, vis didėja neįvardinta tikrovė, o ta kita, paaiškintoji, nespėja įkandin ... Kiekvienas, susimąstęs apie tai, kaip be pėdsakų prasmenga įvykiai, situacijos, atmosfera, žmonės, ištisi miestai ir šalys ... 

„Ypatinga skurdžių kategorija“
Žmogų paklausė:
– Į ką panašus artistas?
Jis atsakė:
– Į vargšą, kuris kairėje rankoje laiko gniutulą purvo, o dešiniąją ištiesęs išmaldai. Ir jeigu jam nepasakysi „še, imk“, jis tave išteps.

Laikraščiai moko žmones, kaip reikia galvoti ... 

Įsidėmėkit, norint paneigti kaltinimą šiandien visai nebūtina įrodyti savo tiesą - gana kaltintoją diskredituoti.  

Yra gražus vokiškas žodis, Schadenfreude, piktdžiuga dėl kitų nelaimės. Kaip tik tokį jausmą laikraštis privalo gerbti ir puoselėti.  

Akivaizdu, kad laikraščiai skirti ne skleisti naujienas, o jas paslėpti.  

Informacijos perdavime daugiau reiškia mažiau. 

... dėl to, kad tik labai menka jūsų pranešimo dalis prasibraus, turite ignoruoti siuntėjo pusę ir koncentruotis gavėjo pusėje. Jums svarbiausia jo vaizdiniai, o ne produkto realybė. 

Informacija perkrautoje visuomenėje geriausia taikyti itin supaprastinto pranešimo metodą.
Informacijos perdavime, kaip ir architektūroje, mažiau reiškia daugiau. Jūs savo pranešimą turite gerai išaštrinti, kad jis įsirėžtų į sąmonę. Jeigu norite padaryti ilgalaikį įspūdį, tai meskite už borto visas dviprasmybes, savo pranešimą supaprastinkite, o po to dar truputį supaprastinkite. 

Vidutinės smegenys jau tapo varvančia kempine, kuri daugiau informacijos gali sugerti tiktai sąskaita to, kas joje jau yra. Ir vis tiek mes į tą persotintą kempinę pilame dar daugiau informacijos ir nusiviliame, kai ji ten nebepatenka.