Lietuva

Yra minia. Kai kurie mūsiškiai išsigando to naujo sąjūdžio, gal girdėjai – čia prieš savaitę toks pasiskelbė. Skystesni išsigando. O aš tau pasakysiu – tai niekai. Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada nirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum – bemat sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Jis laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir pririši. O tada… svarbiausia, kas įvyksta tada. Gal jis puola graužt grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega, pavargęs ir laimingas. Mes vėl pririšam šunį grandine – ir viskas. 

Valstybės atkūrimo metinės. Vis susimąstau apie šios dienos prasmę. Po 50-ties metų sumaišties, milžiniškų netekčių, moralinių ir dvasinių vertybių žlugdymo negali stebėtis ir priekaištauti, kad dalis visuomenės abejinga savo valstybei, nepuoselėja jokių patriotinių jausmų. 

Iškilmingame Seimo posėdyje – vėl tos pačios kalbos, ne ramus įvykių vertinimas, ne pasididžiavimas laimėjimais, o kaltinimai, kaltinimai... 

Nieko nepadarysi, metai bėga, ir karta, kuri kovojo už mūsų visų laisvę, pamažu išeina. 

Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome.