Paskutinė kadencija: prezidento dienoraščiai.

Valstybės atkūrimo metinės. Vis susimąstau apie šios dienos prasmę. Po 50-ties metų sumaišties, milžiniškų netekčių, moralinių ir dvasinių vertybių žlugdymo negali stebėtis ir priekaištauti, kad dalis visuomenės abejinga savo valstybei, nepuoselėja jokių patriotinių jausmų. 

Iškilmingame Seimo posėdyje – vėl tos pačios kalbos, ne ramus įvykių vertinimas, ne pasididžiavimas laimėjimais, o kaltinimai, kaltinimai... 

Po gero pusmečio atsiverčiau komentarus „Delfi“ portale. Ir pasigailėjau – daugiau jų niekada neskaitysiu. Kiek piktų, šlykščių, pasibjaurėjimą keliančių replikų! Negali patikėti – juk šiandien Kalėdos... Kur šventinė dvasia, „ramybė geros valios žmonėms“? Karaliauja pikta valia. O juk, atrodytų, internetinės erdvės „rašytojai“ turėtų būti bent kiek apsitrynę. Deja, pavadinti juos nepraustaburniais – per silpnas žodis. Chamizmas, ir dar pačios atgrasiausios rūšies. Ko galima tikėtis iš tokių žmonių? Ir kiek jų Lietuvoje? 

Žurnalistus ypač domino, ar, Lietuvai įstojus į ES, mūsų šaliai negresia prarasti daugybės žmonių, kurie gali susivilioti geresniu gyvenimu Vakaruose. Nieko kito čia neatsakysi – paaiškinau, kad tai priklausys nuo mūsų ekonomikos pažangos ir gebėjimo kuo greičiau spręsti socialines problemas. 

Bijau, kad žmonės pavargs kiekvieną dieną girdėdami tas pačias giesmes ir tiesiog spjaus į politiką, nustos ja domėtis. 

Atrodo, kai kurie žiniasklaidos kanalai tiesiog negali gyventi be sensacijų ir, jei jų neranda, paskelbia bet kokį gandą, nekreipdami dėmesio, ar tai nepakenks ... 

Nieko nepadarysi, metai bėga, ir karta, kuri kovojo už mūsų visų laisvę, pamažu išeina. 

Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome. 

Ar galima ugnį užgesinti ugnimi? 

... istoriniais momentais būti drauge su žmonėmis – pats didžiausias džiaugsmas.