Gerumas

Kodėl taip susiklostė, kad, radęs tiek gerų žmonių jaunystėje, tiek mažai jų beradau senyvame amžiuje? Argi jų padermė išnyko? Ne, bet luomas, kur šiandien esu priverstas jų ieškoti, jau nebe tas, kur jų rasdavau kitados. Liaudyje, kur stiprios aistros prabyla tik protarpiais, natūralūs jausmai daug dažniau pasireiškia. O aukštesniuose sluoksniuose jie visiškai išblėsę, ir po jausmo kauke byloja tik šaltas apskaičiavimas ir tuštybė. 

Tasai švelnumas, kurį žmonės laiko dorybe, randasi kartais iš tuštybės, kai kada iš tingumo, dažnai iš baimės, o beveik visuomet - iš visų trijų. 

Kvailys neturi iš ko būti geras. 

Tiktai tvirto nusistatymo asmenys gali būti švelnūs; kitų žmonių tariamas švelnumas - tai iš tikrųjų tik silpnumas, kuris bematant virsta gaižumu. 

Nėra retesnės savybės už tikrąjį gerumą; daugumas žmonių, kurie tariasi esą geri, iš tiesų tėra nuolaidūs arba silpni.