Prostitucija, kaip tik kelias ar veikiau šunkelis, skatinantis nuvertinti seksualumą iki instinktų patenkinimo, pažeminti partnerį iki instinktų objekto, labiausiai pavojinga tais atvejais, kai užkerta kelią tikram meilės gyvenimui, kuriam seksualumas - tai išraiška ir viršūnė.
Frankl, Viktor Emil
 


Kubler-Ross, Elisabeth

Pati didžiausia pagalba, kokią galime suteikti bet kuriam šeimos nariui – vaikui ar suaugusiam, - tai pasišnekėti su juo apie jo jausmus dar prieš ligonio mirtį ir leisti jam įveikti tas emocijas, nesvarbu, racionalios jos ar ne.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 224p.)
Balsuoti:
 3.6 (5)
Komentarai (0)
Negalėsime nepagydomai sergančiam žmogui suteikti efektyvios pagalbos, jei napasikviesime į talką jo šeimos narių. Ligos metu šeima vaidina labai svarbų vaidmenį, o artimųjų reakcija daro didelę įtaką paties ligonio pasirengimui priimti savio ligą.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 197p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Sakoma, kad apkasuose ateistų nėra, ir tai teisybė. Apkasuose žmonės labai priartėja prie Dievo, kaip ir visada, kai jų gyvybei gręsia pavojus, kai atsitinka didelė nelaimė. Žmogus tik atsitokėja ir iškart šaukiasi Dievo.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 161p.)
Balsuoti:
 5.0 (7)
Komentarai (0)
Kai depresija yra tik priemonė pasirengti neišvengiamam visų mylimų žmonių praradimui, susitaikymui, tada padrąsinimai ir raminimai netenka prasmės. Neverta skatinti ligonį matyti tik tai, kas gražu, arba raginti jį neliūdėti. Tai reikštų pamiršti artėjančią mirtį, nors visi sielvartaujame, kad neteksime mylimo žmogaus. Ligonis tai jaučia skaudžiausiai. Jei jamleidžiama išreikšti savo sielvartą, jis daug lengviau susitaikys su likimu ir bus dėkingas tiems, kurie sugebės būti šalia jo per visą depresijos laikotarpį ir nereikalauti, kad jis neliūdėtų.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 113-114p.)
Balsuoti:
 5.0 (8)
Komentarai (0)
Trečias [mirimo] etapas, derybos, yra mažiau žinomas, bet taip pat padeda ligoniui, nors ir neilgam. Jei pirmajame etape ligonis nesugebėjo drąsiai pasitikti lemtį, jei antrajame etape buvo užvaldęs pyktis, nukreiptas į Dievą ir žmones, tai galbūt dabar pavyks pasiekti tam tikrą sandėrį ir nutolinti neišvengiamą įvykį: „Jei Dievas nutarė pasiimti mane iš šio pasaulio ir nebijo mano pylčio, galbūt jis bus maloningesnis jei gražiai paprašysiu.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 107p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Taigi [mirtinas] ligonis nori garantijos, kad jis nebus pamirštas. Jis kalba pakeltu balsu, prašo, skundžiasi ir reikalauja dėmesio, galbūt taip paskutinį kartą garsiai sušukdamas: „Aš gyvas, nepamirškite to! Dar girdite mano balsą, aš dar nemiriau!“ Kai ligonis sulaukia pagarbos ir supratimo, dėmesio ir trupučio laiko, jis greitai nustoja šaukęs ir sumažina savo piktus reikalavimus. Jis supras, kad yra vertingas žmogus, turintis vertę, kuriuo rūpinamasi ir kuriam leidžiama, kol jis pajėgia, išlikti maksimaliai aktyviu.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 69-70p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Kai neigti [ligos diagnozės] ilgiau negalima, atsiranda pyktis, įsiūtis, pavydas ir pagieža. Natūralu, kad kyla antras klausimas: „Kodėl aš?“.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 67p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Neigimas – tokia pirmiausia kylanti reakcija, būdinga ir tiems, kuriems apie [mirtiną] ligą buvo pasakyta tiesiai, ir tiems, kurie po kurio laiko patys priėjo šią išvadą.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 53p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Jei patys nesugebame ramiai, drąsiai pasitikti mirtį, tai kaip galėsime pagelbėti ligoniams?

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 45p.)
Balsuoti:
 4.5 (2)
Komentarai (0)
... blogiausia išeitis – pasakyti pacientui, kad ir koks stiprus jis būtų, kiek metų arba mėnesių jam dar liko gyventi. Tokia informacija visada klaidinga, todėl neverta apie ją ir kalbėti.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 44p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Surasta: 13
1 2