Kai depresija yra tik priemonė pasirengti neišvengiamam visų mylimų žmonių praradimui, susitaikymui, tada padrąsinimai ir raminimai netenka prasmės. Neverta skatinti ligonį matyti tik tai, kas gražu, arba raginti jį neliūdėti. Tai reikštų pamiršti artėjančią mirtį, nors visi sielvartaujame, kad neteksime mylimo žmogaus. Ligonis tai jaučia skaudžiausiai. Jei jamleidžiama išreikšti savo sielvartą, jis daug lengviau susitaikys su likimu ir bus dėkingas tiems, kurie sugebės būti šalia jo per visą depresijos laikotarpį ir nereikalauti, kad jis neliūdėtų.