Taigi [mirtinas] ligonis nori garantijos, kad jis nebus pamirštas. Jis kalba pakeltu balsu, prašo, skundžiasi ir reikalauja dėmesio, galbūt taip paskutinį kartą garsiai sušukdamas: „Aš gyvas, nepamirškite to! Dar girdite mano balsą, aš dar nemiriau!“ Kai ligonis sulaukia pagarbos ir supratimo, dėmesio ir trupučio laiko, jis greitai nustoja šaukęs ir sumažina savo piktus reikalavimus. Jis supras, kad yra vertingas žmogus, turintis vertę, kuriuo rūpinamasi ir kuriam leidžiama, kol jis pajėgia, išlikti maksimaliai aktyviu.