Tėvai ir vaikai

Individą vaikus gimdyti gebančia būtybe daro ne paprasčiausias fizinis ryšys, kurį visi galime užmegzti, bet gebėjimas duoti, pasirengimas prisitaikyti, aukotis, psichinis atvirumas.  

Tikri tėvai yra tie, kurie savo vaikams nebijo parodyti ir neigiamų savo asmenybės pusių, kad vaikai jas galėtų įveikti, o ne mėgdžioti. Tikri tėvai žino, kad vaikas turi nuo jų atsiskirti, ir priims vaiko kritiką, jeigu manys, kad ji teigiamai veikia paties vaiko asmenybės augimą. Tada tėvų „trūkumai“ taps „penu“ sveikam jų vaiko asmenybės brendimui, teisingai jos raidai! Paradoksas, tačiau geri tėvai bus tie, kurie matė savo tėvų trūkumus, bet tėvų neteisė, o atvirkščiai – juos stebėjo, kad klaidų nekartotų patys tapę tėvais. 

... įprasta jausti dėkingumą tėvams, seneliams ar juos pakeitusiems asmenims, net jei jie tave vaikystėje kankino. Tokia yra mūsų moralė, dėl kurios užgniaužiami nuoširdūs jausmai ir tikrieji poreikiai. Logiškos tokio klusnumo įsakumams, kuriuos vadiname morale, pasekmės yra sunkios ligos, ankstyva mirtis ir savižudybės. Tol, kol mūsų sąmonė toleruos šiuos įsakymus ir vertins juos labiau už gyvybę, tol grės pavojus, kad mūsų gyvybingumas bus nuslopintas. Kūnas su tuo nesitaiksto, jis kalba ligų kalba, kurios neįmanoma suprasti, kol neatskleisti tikri vaikystėje paneigti jausmai. 

... dažniausiai dar dabar atrodo savaime suprantama, kad visi tėvai turi teisę būti gerbiami, net jei jie žlugdė mažus savo vaikus. Tačiau nusprendus palikti šį vertybių statinį tampa keista girdėti, kad suaugusi moteris privalo gerbti ją žiauriai kankinusius tėvus arba tylomis žiūrėti į jų kankinimus.