Sąmonė

Plačiąja prasme sąmonę galima apibūdinti kaip patyrimą - tavo pojūčių, minčių, jausmų, prisiminimų, fantazijų visumą bet kuriuo laiko momentu. Psichologija gali sėkmingai tyrinėti sąmonės turinį, apibūdinti jos funkcijas ir jom atlikti būtinas savybes bei nurodyti sąmonės egzistavimo sąlygas - gali pasakyti, kas patiriama, kaip patiriama, kokiu tikslu patiriama ir kokios būtinos patyrimo sąlygos. tačiau psichologija nedaug ką gali pasakyti apie tai, kas patiria, kas yra tas "stebėtojas", patirties subjektas. 

Sąmonės supratimui gali reikėti kokybiškai kito - aukštesnio nei sąmoningo - smegenų išsivystymo. kadangi šiuolaikinis žmogus tokiu smegenų išsivystymu nepasižymi, psichologinių ir neurobiologinių sąmonės mechanizmų atskleidimo galimybes galima vertinti gana skeptiškai. 

Sąmonė leidžia žmogui prisitaikyti prie konkrečios aplinkos. Tai pagrindinė sąmonės funkcija. 

Sąmonė yra tai, kas atspindi patyrimo srautą, sukuria prielaidas atminčiai atsirasti, formuoja tikslingą veiklą, sukuria klabą, sociokultūrinę aplinką ir gali kontroliuoti biologinę sistemą.  

Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka,kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris – gėris, skausmas – skausmas, o malonumas – malonumas.
Dėl to, jog sąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.