Pavydas

„Iš pavydo...“
Kartą blakiukas pasiskundė savo motinai:
– Kad ir kur aš pasirodyčiau, žmonės ant manęs spjaudo.
– Kaltas tavo grožis ir nepaprastai malonus kvapas, – atsakė motina. – Jie tau pavydi.

Pavyduliavimas yra tam tikra prasme teisėtas ir pamatuotas, kadangi jis tiktai stengiasi išsaugoti tą gėrį, kuris mums priklauso arba kurį tariame mums priklausant; tuo tarpu pavydas - tai pyktis, nepakenčiąs kitų gėrio. 

Jei neturėtume trūkumų, tai nesidžiaugtume taip, pastebėję, kad kiti jų neturi. 

Pavyduliavimas minta abejonėmis, jis virsta įniršiu arba nurimsta, kai iš abejonių pereiname į tikrybę. 

Išdidumas dažnai sukelia mumyse pavydą, bet neretai jis tą pavydą ir sutramdo. 

Pavyduliavime daugiau savimeilės, negu meilės. 

Sunkiau numalšinti pavydą, negu neapykantą.  

Pavyduliavimas gimsta kartu su meile, bet ne visuomet kartu su ja miršta. 

Mūsų pavydas trunka visuomet ilgiau, negu laimė tų, kuriems pavydime. 

Pavyduliavimas prikankina visų labiausiai, bet tas, kas mums jį sukėlė, mūsų gaili visų mažiausiai.