Konkurencija

A. Smito tradicinė ekonominė teorija teigia, kad konkurencija yra progreso variklis ir kad visuomenės gerovę sukuria savanaudiškų tikslų siekiantys ir konkuruojantys individai. Tai nėra tiesa. Konkuruojantys savanaudžiai, žinoma, sukuria gerovę sau ir yra priversti pakeliui padaryti ką nors naudingo kitiems, tačiau konkurencija kaip sambūvio būdas yra visoms šalims nuostolinga. Grynai ekonomine prasme, konkurencija kartais sukelia didesnį geriausią grupės rezultatą, t.y., lyderį, tačiau vidutinis grupės rezultatas ir grupės narių rezultatų suma visais atvejais bus mažesnė. Šio fakto matematinis pagrindimas pateikiamas Rono Howardo 2002 metų filme "Nuostabus protas". taigi konkurencija sukuria mažiau ekonominės vertės nei bendradarbiavimas bent jau iš dalies todėl, kad vertei sukurti yra būtinas bendradarbiavimas, kurį konkurencija žlugdo. Konkurencija sukuria kelis laimėtojus ir daugybę pralaimėjusių. 

Tarpgrupinė konkurencija ir priešiškumas yra didžiosios dalies žmonijos patiriamų negandų priežastis. Kraštutiniai tokių negandų pavyzdžiais gali būti karas ir genocidas. nenuostabu, kad tarpgrupinio priešiškumo mažinimas yra viena iš opiausių problemų, kurias bando išspręsti socialinė psichologija. 

... jei grupės turi bendrą tikslą, motyvacija konkuruoti išnyksta. 

Jeigu leidi laiką rūpindamasis, ką veikia kiti, negali skirti dėmesio savęs tobulinimui.
Rūpinkis konkurentais, ir viskas baigsis tuo, kad sau tik pakenksi. Šansas, kad sugalvosi ką nors originalaus, mažėja,kai Tavo smegenys maitinasi kirų žmonių idėjomis. Tampi reakcionieriumi, o ne vizijų kūrėju. Galiausiai pradedi siūlyti savo konkurento produktus, tik kitoje pakuotėje.