Postmodernus būvis

Senasis principas, pagal kurį žinojimo įgijimas yra neatskiriamas nuo proto ir netgi nuo asmenybės ugdymo (Bildung), nueina ir vis labiau nueis užmarštin. Žinių tiekėjų ir vartotojų santykis su žiniom is įgauna ir ateityje įgaus prekių gamintojų ir vartotojų santykio su prekėmis formą, t. y. vertės formą. Žinojimas yra ir bus gaminamas tam, kad būtų parduotas, jis yra ir bus suvartotas tam, kad įgytų vertę, sukurdamas naują produkciją: abiem atvejais tam, kad būtų į ką nors keičiamas. Žinojimas nebėra pats sau tikslas, jis praran­da savo "vartojimo vertę" . 

... visuomenė eg­zistuoja ir progresuoja tiktai tada, kai joje cirkuliuojantys pranešimai yra informatyvūs ir lengvai dekoduojami. 

... mokslinis žinojimas - tai ne visas žinojimas, jis visada lenktyniaudamas ir konfliktuodamas egzistavo greta kitos žinojimo rūšies, kuri čia, kad būtų paprasčiau, bus vadinama naratyviniu žinojimu ... jei mokslinis žinojimas ir toliau eksteriorizuosis ... ir susvetimės vartotojų atžvilgiu ... tai sąlygoja vi­suotinę tyrinėtojų ir dėstytojų demoralizaciją; 

Paprastame diskurse, pavyzdžiui, diskutuojant dviem draugams, kalbėtojai šaudo iš visų pabūklų, sulig kiek­vienu pasakymu kaitaliodami žaidimus ... šiuo atveju institucija nuo diskusijos visada skiriasi tuo, kad jai priimtini pasakymai yra papildomai apribojami. Tie apribojimai veikia kaip filtras, varžantis diskurso pajėgas, jie nutraukia galimus komunikacinių tinklų ryšius: yra dalykų, kurių negalima sakyti. Apribojimai suteikia pirmenybę kokios nors rūšies pasakymams, kartais vienam vieninteliam, kuris užpildo savimi visą institucijos diskursą: yra dalykų, kuriuos galima sakyti, ir būdų tai padaryti. Pavyzdžiui: įsakinėjimo pasakymai armijoje, maldavimo - bažnyčioje, denotacijos (žymėjimo) - mokykloje, pasakojimo - šeimoje, klausinėjimo - filosofijoje, performatyvumo - įmonėse... Kraštutinė šios [institucijų veikimo] tendencijos riba yra biurokratizacija. 

Valstybė skiria daug lėšų, kad mokslas būtų pateikiamas epopėjos forma: tuo remiasi pasitikėjimas valstybe, tada atsiranda viešas pritarimas, kurio reikia sprendėjams. 

Šiuolaikinėje visuomenėje ir kulturoje - t. y. postindustrinėje visuomenėje ir postmodernioje kulturoje žinojimo legitimacijos problema formuluojama kitaip. Dabar pamatiniu pasakojimu nebepasitikima - nesvarbu, kokiu būdu pasireiškia jo vienijančios tendencijos, t. y. ar jis yra spekuliatyvinis, ar išsilaisvinimo pasakojimas. Šio pasakojimų nuosmukio priežastis galėtų būti po Antrojo p asaulinio karo suklestėjusios technikos ir technologijos, kai veikimo priemonės tapo svarbesnės už tikslus; 

Technika paklūsta veikimo optimizavimo principui: didinamas output (nauja informacija ir patobulinimai), mažinamas input (sunaudojama energija). 

Turtas, efektyvumas, tiesa tampa tos pačios lygties nariais. XVIII amžiaus pabaigoje, vykstant pirmajai industrinei revoliucijai, buvo atrastas šios lygties atvirkštinis dydis: nėra technikos be turto, bet nėra ir turto be technikos. Techniniam mechanizmui būtinos investicijos; kita ver­tus, optimizuodamas savo veikimą, jis kartu gali opti­mizuoti pridedamąją vertę. Tereikia, kad būtų realizuota ši pridedamoji vertė, t. y., kad būtų parduotas veikimo metu sukurtas produktas. Sistemos funkcionavimo ratas užsidaro: dalis pinigų, gautų pardavus produktą, skiriama tyrinėjimo fondui, siekiančiam dar labiau pato­bulinti mechanizmo veikimą. Štai šiuo momentu moks­las tampa gamybine jėga, t. y. įsijungia į kapitalo cirkuliacijos procesą. 

Darant prielaidą, jog egzistuoja aprobuotos žinios, jų perdavimo problemą pragmatikos požiūriu galima būtų suskaidyti į tokius klausimus: kas perduoda? ką? kam? kokiomis priemonėmis? kokia forma? koks poveikis? Universitetų politika formuojama remiantis rišlia atsa­kymų į šiuos klausimus visuma. 

Kai tik žinojimas nustoja būti pats sau tikslas, t. y. nustoja būti idėjos realizacija arba žmonių išsilaisvinimu, atsakomybė už jo perdavimą nebėra tik mokslininkų ir studentų reikalas.