Paprastame diskurse, pavyzdžiui, diskutuojant dviem draugams, kalbėtojai šaudo iš visų pabūklų, sulig kiek­vienu pasakymu kaitaliodami žaidimus ... šiuo atveju institucija nuo diskusijos visada skiriasi tuo, kad jai priimtini pasakymai yra papildomai apribojami. Tie apribojimai veikia kaip filtras, varžantis diskurso pajėgas, jie nutraukia galimus komunikacinių tinklų ryšius: yra dalykų, kurių negalima sakyti. Apribojimai suteikia pirmenybę kokios nors rūšies pasakymams, kartais vienam vieninteliam, kuris užpildo savimi visą institucijos diskursą: yra dalykų, kuriuos galima sakyti, ir būdų tai padaryti. Pavyzdžiui: įsakinėjimo pasakymai armijoje, maldavimo - bažnyčioje, denotacijos (žymėjimo) - mokykloje, pasakojimo - šeimoje, klausinėjimo - filosofijoje, performatyvumo - įmonėse... Kraštutinė šios [institucijų veikimo] tendencijos riba yra biurokratizacija.