BIBLIJA. Senasis Testamentas. Jobo knyga

Kalbu iš patirties:
kas pikta aria ir bėdą sėja,
tą patį jie ir pjauna.
(4:8) 

... pavydas užmuša lepšį.
(5:2)  

Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį.
(5:2) 

Tikėk manimi: laimingas žmogus,
kurį Dievas pataiso!
Neniekink tad pamokos Visagalio!
 Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto;
jis nuplaka, bet jo rankos vėl pagydo.
Šešis kartus iš bėdos jis tave išgelbės,
o septintąjį kartą nelaimė tavęs nebepalies.
(5:17-19) 

Juk išmintis turi daug akių!
(11:6) 

Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,
kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?
(27:8) 

O žmogui jis tarė: „Tikėk manimi,
pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis.
Gręžtis nuo pikto yra supratimas“.
(28:28) 

Bet iš tikrųjų žmogaus dvasia,
Visagalio alsavimas suteikia jam supratimo.
Nei žili plaukai padaro išmintingą,
nei seniūnai visad supranta, kas teisinga.
(32:8-9) 

Juk Dievas kalba daug kartų, –
nors žmonės to nesupranta, –
sapne, nakties regėjime,
žmonėms kietai įmigus ir snaudžiant lovoje.
Tuomet tad jis atveria žmonių ausis
ir, juos įspėdamas, sukelia klaiką,
kad užkirstų žmogui kelią pikta daryti,
kad apsaugotų jį nuo puikybės,
kad išgelbėtų jo gyvastį nuo Duobės,
o jo asmeniui neleistų žūt nuo kalavijo“.
(33:14-18)