Juk Dievas kalba daug kartų, –
nors žmonės to nesupranta, –
sapne, nakties regėjime,
žmonėms kietai įmigus ir snaudžiant lovoje.
Tuomet tad jis atveria žmonių ausis
ir, juos įspėdamas, sukelia klaiką,
kad užkirstų žmogui kelią pikta daryti,
kad apsaugotų jį nuo puikybės,
kad išgelbėtų jo gyvastį nuo Duobės,
o jo asmeniui neleistų žūt nuo kalavijo“.
(33:14-18)