Dažnai pastebime, kad menkavertiškumo kompleksas renkantis sutuoktinį pasireiškia pasirenkant daug vyresnį už save asmenį ar žmogų, netinkamą santuokai, pavyzdžiui, vedusį vyrą arba ištekėjusią moterį. Tokiai atvejais galime įtarti, kad žmogus tiesiog bijo sudaryti normalią santuoką. 
Adler, Alfred
 


Paieška:

YouTube

BIBLIJA. Senasis Testamentas. Išminties knyga

... idant tavo vaikai, kuriuos, VIEŠPATIE, tu mylėjai,
žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją,
bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki!
(16:26)
 

Balsuoti:
 2.7 (3)
Komentarai (0)
Juk kūrinija, tarnaudama tau, savo Kūrėjui,
nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai,
ir sušvelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki.
(16:24) 

Balsuoti:
 3.0 (2)
Komentarai (0)
Žmogus yra marus, ką jis padaro nežabotomis rankomis,
visa tai negyvas daiktas.
Jis pats yra vertingesnis už daiktus, kuriuos garbina,
nes turi gyvastį, o stabai jos niekada neturėjo.
(15:17) 

Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Juk net pačioje pradžioje, išdidiems milžinams žūstant,
Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio
ir, tavo rankos vedama,
paliko pasauliui naujos kartos sėklą.
(14:6) 

Balsuoti:
 2.5 (2)
Komentarai (0)
Juk iš kūrinių didingumo ir grožio
panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas.
(13:5)
 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Juk išmintis judresnė už visa, kas juda, –
ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo.
(7:24) 

Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Pasaulio išgelbėjimas – turėti daug išminčių,
o išmintingas karalius – tautos gerovė.
(6:24) 

Balsuoti:
 3.0 (1)
Komentarai (0)
Jeigu turtai yra tai, ko gyvenime trokštame,
tai koks turtas gali būti didesnis už išmintį,
kuri visa tai padaro?
(8:5)  

Balsuoti:
 4.9 (14)
Komentarai (0)
Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis,
o atsidėjimas mokymuisi – meilė.
Meilė yra laikymasis jos įstatų,
laikymasis įstatų – nemarumo pagrindas,
o nemarumas priartina žmogų prie Dievo;
taigi ieškojimas išminties paruošia karalystei.
(6:17-20)  

Balsuoti:
 4.0 (4)
Komentarai (0)
Geriau neturėti vaikų, bet būti doram, –
kadangi nemarumas įamžina atminimą dorybės,
ją pripažįsta ir Dievas, ir žmonės.
Jeigu ji dabar akivaizdi, žmonės ja seka,
o kai ji dingusi, josios ilgisi.
Pergale vainikuota ji amžinai žygiuoja,
pergalinga varžybose dėl kilnaus laimikio.
O nedorėlių jauniklių spiečius niekam netiks,
nė vienas jų neteisėtų daigų neįleis giliai šaknų
nei atsistos ant tvirto pagrindo.
Net jeigu jų šakos kuriam laikui ir sužaliuotų,
tačiau, būdami netvirti, jie svirduliuos vėjyje
ir bus viesulų audros išrauti.
Jų šakos ne laiku bus nulaužtos,
jų vaisiai nenaudingi,
neprinokę valgyti ir niekam netikę.
Iš neteisėtos lovos gimę jų vaikai
teisiami liudija savo tėvų nedorumą.
(4:1-6)  

Balsuoti:
 2.0 (4)
Komentarai (0)
Surasta: 18
1 2