Be abejo, prasmės ieškojimas žmogui dažnai sukelia vidinę įtampą, o ne vidinę pusiausvyrą. Tačiau kaip tik tokia įtampa yra būtina psichinės sveikatos prielaida. Drįstu sakyti, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų veiksmingiau padėti išgyventi net blogiausiomis sąlygomis, kaip žinojimas, kad tavo gyvenimas turi kokią nors prasmę.

Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimio prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kadangi kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui ir iškelia jam problemą, gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja gyvenimas; ir jis gyvenimui gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą; gyvenimui jis gali atsakyti tik už jį būdamas atsakingas. Taigi, pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė.

... žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę. Todėl žmogus yra pasirengęs netgi kentėti, aišku, su sąlyga, kad jo kančia bus prasminga.

Iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

Pasak logoterapijos, gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais: 1) kurdami arba nuveikdami darbą; 2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3) priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu.

... gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekad nepaliauja egzistavusi.

Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!

O kaip žmogus imasi ieškoti prasmės? Anot Charlote's Bühler: "Visa, ką galime padaryti, - tai patyrinėti žmones, kurie tariasi radę atsakymą į klausimą, kam gi yra gyvenimas, ir palyginti su tais, kurie nerado."

P a ž i ū r a. Apibendrintas požiūris, atspindintis visuomeninės sąmonės formas, yra pažiūra. Ji padeda formuotis žmogaus pasaulėžiūrai. Pažiūros esti mokslinės, filosofinės, politinės, etinės, estetinės, religinės. Jos susiformuoja, remiantis mokslinėmis, filosofinėmis ir kitokiomis žiniomis. Bet ne kiekviena žinia reikšminga pažiūroms susidaryti. Tik apibendrintos žinios, aiškinančios pagrindines gamtos, visuomenės ir sąmonės problemas, sudaro pažiūrų pagrindą. Tos žinios padeda žmogui rasti savo vietą gyvenime ir gyvenimo prasmę.