Remarkas, Erichas Marija

Kodėl taikos metu mes pribaigiame ligotą šunį, bet nenumariname vaitojančio žmogaus? O beprasmiškuose karuose žudome milijonus. 

Galbūt mes bijome ir savo jausmų. Nebepasitikime jais. 

- Turbūt mes visi truputėli bijome skambių žodžių. Juk jais taip baisiai daug primeluota.  

Pasidaryk dar turtingesnis už kitus, jeigu tave tai erzina. 

Moteris, kurios geidžia kitas, tegu ir meilės išsiilgęs karstadirbys, iškart pasidaro brangesnė negu ankščiau. Nieko nepadarysi - žmogus daug daugiau dėmesio skiria santykinėms vertybėms negu absoliučioms. 

- Ką jūs galvojate apie gyvenimą? - klausiu jį.
Vilkė nustoja kramtęs.
- Rytais galvoju kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš valgį kitaip negu pavalgęs, o jaunystėje, ko gero, kitaip negu senatvėje. 

Kai kurie žmonės geri ir dori, kol jiems bloga, bet darosi nebepakenčiami, kai jiems pradeda nors truputėlį sektis ... 

Man topteli mintis, kad su tiesa ir gyvenimo prasme tokie pat reikalai kaip su skysčiu plaukams auginti: kiekviena firma liaupsina savąjį kaip vienintelį išganingą, bet Georgo Krolio galva tebėra plika, nors jis visus išbandė. Jam derėjo tai žinoti iš pat pradžių. Jeigu egzistuotų skystis, tikrai atauginantis plaukus, tai jis vienas ir tebūtų, o kitų gamintojai seniai būtų subankrutavę.  

Turbūt Georgas teisus: meilės skausmus reikia gydyti ne filosofija, tik kita moterimi. 

Tai, ko negali gauti, visada atrodo geresnis dalykas už tą, ką turi. Tai sudaro ir žmogaus gyvenimo romantiką, ir jo idiotizmą.