Geradarystes praras tas, kuris greitai patikės jas praradęs. O dovanojąs toliau padaro svaresnes ir pirmąsias, išskelia dėkingumą ir iš kietos bei užmaršios širdies. Kai dovanų bus daug, nedėkingasis nedrįs pakelti akių. Kad ir kur pasuktų bėgdamas nuo savo atminties, tegul visur mato tave: apjuosk jį svo geradarystėmis.

Tramdytojai ramiai liečia liūtų snukius, pašaras laukinius dramblius paverčia vergiškai paklusnius; nuolatinės, nepaliaujamos dovanos nugali net nesugebančias geradarysčių suvokti ir įvertinti būtybes. Jis neatsidėkojo už pirmąją geradarystę? Už antrąją padėkos. Užmiršo abi? Trečioji primins pamirštąsias.

Ar didingas būtų naudos darymas daugeliui, jei niekas neapviltų?

Tokia jau žmogaus prigimtis, kad jis vienodai prisiriša tiek prie tų, kuriems padarė paslaugą, tiek prie tų, kurie jam pačiam padarė geradarystę.

Klysta kas mano, kad naujos gerasarystės gali priversti didžiūnus užmiršti senas skriaudas.

Bet juk savo paties gerovė yra beveik neįmanoma be gero ūkio ir valstybės tvarkymo.

... žmogus, priimantis norima už esama, veikiau rengia sau pražūtį, nei kuria savo gerovę...

Kiek garbintojų, tiek pavyduolių. Todėl aš verčiau ieškau tikrojo, vidinio, o ne išorinio gėrio.

Garbėtroška savo gėriu laiko kito žmogaus veiksmus, mėgstantis malonumus – savo paties patiriamą būseną, o protingas žmogus – savo veiklą.

Pamėgink, kaip tau seksis gyventi gyvenimą gero žmogaus, t. y. tokio, kuris patenkintas tuo, kas jam skirta visumos, ir tuo, kad elgiasi teisingai ir yra palankiai nusiteikęs kitų atžvilgiu.