Tik tas pelnys malonę moters,
Kas ją apginti sugebės. 

Kam gaivinti seną mintį,
Kas šiandien ją begirdės:
Širdį gali apsvaiginti
Tai, kas gimsta iš širdies. 

Ko pasaulis nesuteikia,
Tą atrandame širdyj. 

Nors nieks nedraudžia pageidaut,
Tačiau valdyt ir pramogaut
Retai kam sekasi suderint. 

Kiekvienas sau, kiekvieno savas siekis,
Garbė, dorovė, pareiga jiems niekis.
Nemąsto, kas iš to išeis, kas bus, –
Kaimynui degant pats nesi saugus.  

Pasitikėjimą vyresniojo patyręs,
Jaunuolis akyse subręsta, tampa vyras. 

Laisvoj erdvėj – laisva dvasia,
Minties nekausto nedrąsa! 

Žmogus vis kenčia nuo stokos,
Kurios joks turtas neatstos. 

Nedaug šioj žemėj man beliko paslapčių,
Anapus krypsta dėmesys minčių:
Kvailys, kas į padanges žvilgsnį gręžia
Ir stengias tvert sau į save panašų!
Stovėk ant žemės ir aplink apsižiūrėk;
Darbščiam pasaulis kalba tiek ir tiek.
Ką tu toj amžinybėje pamatęs?
Naudokis tuo, ką čia esi suradęs.
Taip ir gyvenk; kiek šitoj žemėj duota,
Užuot vaiduokliais audrinęs vaizduotę,
Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia,
Ir nemanyk, kad ta akimirka jau čia. 

Tada, kai siekiama tikslų kilnių,
Pakanka vieno proto tūkstančiui delnų.