Kaip jaustis žmogui, kuris pastebi, kad visą gyvenimą buvo su akiniais, tačiau tokiais nevykusiais, kad jie neleido jam pamatyti nei kitų, nei savęs. Kaip gyventi, kai supranti, kad galėjai bent jau pasistengti pamatyti greta buvusius ir tave mylėjusius žmonės, kurių nematei, nes žiūrėjai pro savo protinės ir emocinės trumparegystės aprasojusius stiklus, pro nuostatų ir trumpalaikių interesų miglą, pro beviltiškų įpročių rėmus, atsisėdęs į pinigų užsidirbinėjimo mašiną ir visas apvyniotas tramdomaisiais kasdienybės marškiniais...
Ir sunkiausia yra pamatyti save - tik ne buvusį ..., o pamatyti save esantį...
Pamatyti save - stebintį savo žvilgsnį...
Pamatyti save - nematantį savęs.