- Kodėl rašote?
- Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis ... Paauglystėje nemokėjau žaisti futbolo, neturėjau automobilio, negaudavau dienpinigių, negalėjau didžiuotis savo raumenimis ... Neturėjau madingų drabužių. Pažįstamos mergaitės vien tik jais domėjosi, taigi negalėjau atkreipti į save jų dėmesio. Naktimis, kai draugai leisdavo laiką su savo merginomis, aš svajodavau apie tokį pasaulį, kuriame galėčiau būti laimingas. Draugiją man palaikė rašytojai ir knygos. Vieną gražią dieną mūsų gatvėje gyvenančiai merginai parašiau eilėraštį. Visi iš manęs juokėsi. Aš buvau įsimylėjęs, ir iš manęs buvo pasijuokta.
tačiau mergina, kuriai buvau paskyręs eilėraštį, nesijuokė. kitą popietę visi lankėmės teatre. Ji pasistengė atsisėsti šalia ir visą spektaklį laikė mano ranką savojoje. iš teatro išėjome susikibę už rankų - tam paprastam vaikinui, kuris jautėsi esąs negražus, silpnas, kuris neturėjo madingų drabužių, pavyko susidraugauti su labiausiai trokštama būrio mergina ... Dėl visko kaltas eilėraštis ... Eilėraštis leido man suprasti, kad rašydamas savo nematomą pasaulį, galėjau vienodomis sąlygomis varžytis su matomu mano draugų pasauliu - fizine jėga, madingais drabužiais, automobiliais, pranašumu sporte.