Esant sunkioms cheminėms priklausomybėms, tas metas, kuris anksčiau buvo skiriamas tiesiog atvirai ir laisvai susikaupti, dabar dažnai išvirsta progomis vartoti priklausomybę sukeliančią narkotinę medžiagą. Pragaištinga, bet tikra ironija: narkotikas maskuoja pats save; jo poveikis pritemdo ir pakeičia suvokimą taip, kad asmuo neprisipažintų esąs nuo jo priklausomas.
Šis neigimo ir išstūmimo modelis sukelia susvetimėjimo pačiam sau jutimą. Žmogus darys bet ką, kad tik išvengtų akistatos su savimi. Toliau jis patiria tikrą siaubą, kad neturi ką veikti, nuobodulio fobiją, baimę būti vienam, neturėti kuo užimti savo dėmesį.