...jeigu žmonės gyventų aštuonišimtuosius metus,
tai ar toji jų senatvė būtų mažiau sunki nei ta, jei jie eitų aštuoniasdešimtuosius?
Ciceronas, Markas Tulijus
 


May, Gerald G.

Desperatiškai ieškant išeities, kuriami nerealūs planai. „Jei tik iš kur nors gaučiau šimtą tūkstančių dolerių, mano gyvenimas pasikeistų“. „Viską mesiu ir pradėsiu gyvenimą iš naujo kitoje šalyje“.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 79p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Jei neištinka nesėkmė ir žmogui pavyksta tam tikrą laiką nutraukti priklausomą elgesį, ima veikti didžiausioji visų proto gudrybių. Ji ateina visiškai įprastai, kartu su natūraliu džiaugsmu dėl išsivadavimo. „Aš galiu! Man pavyko!Nė nebuvo sunku! Puiku, netgi visai nebesinori gerti. Aš laisvas!“ Neilgai trukus natūralų džiaugsmą ištiks piktybiniai pokyčiai; jį pakeis pasididžiavimas savimi (...) kai išnyra “galiu su tuo susitvarkyti“, prasideda nuopolis.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 77-78p.)
Balsuoti:
 4.0 (1)
Komentarai (0)
Vis žlungantys pasiryžimai lemia depresiją ir tam tikrą pralaimėjimo pripažinimą. Nesėkmė gali įgauti pasyvų arba agresyvų pavidalą; ir viena, ir kita padeda ir toliau elgtis priklausomai. Pasyviai atsiliepiant į nesėkmę, priklausomą asmenį apninka gėdos, sąžinės graužaties, kaltės jausmai. Tokia neapykanta sau gali pastūmėti į bandymus nusižudyti, bet dažniau asmuo tiesiog pasiduoda priklausomybei.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 75-76p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
Savo ruožtu didėjantis nerimas tampa dingstimi vis labiau priklausomai elgtis. Cheminė medžiaga dabar tampa savo pačios sukeltos kančios raminamąja priemone.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 73p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Esant sunkioms cheminėms priklausomybėms, tas metas, kuris anksčiau buvo skiriamas tiesiog atvirai ir laisvai susikaupti, dabar dažnai išvirsta progomis vartoti priklausomybę sukeliančią narkotinę medžiagą. Pragaištinga, bet tikra ironija: narkotikas maskuoja pats save; jo poveikis pritemdo ir pakeičia suvokimą taip, kad asmuo neprisipažintų esąs nuo jo priklausomas.
Šis neigimo ir išstūmimo modelis sukelia susvetimėjimo pačiam sau jutimą. Žmogus darys bet ką, kad tik išvengtų akistatos su savimi. Toliau jis patiria tikrą siaubą, kad neturi ką veikti, nuobodulio fobiją, baimę būti vienam, neturėti kuo užimti savo dėmesį.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 71-72p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
.. priklausomas asmuo (...) negali būti savimi patenkintas.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 70p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
[Dėmesio nukreipimas] Kaip jau minėjau, apie daugelį savo priklausomybių mes dažnai nė nenutuokiame. Mat protas dažniausiai įsigudrina nuslėpti šias priklausomybes net nuo savęs, kol mes gauname priklausomybės objekto pakankamai ir dėl to nepatiriame jokio didesnio sukrėtimo. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų dėmesys yra laisvas kitiems dalykams. Priklausomybė ir jos bendrininkas protas neišvengiamai pasiglemžia mūsų dėmesį ir jį nukreipia, visiškai pakirsdami mūsų gebėjimą mylėti. Dėmesys ir meilė – artimi partneriai; meilei įgyvendinti reikia, kad dėmesys būtų laisvas.
Nesunku suprasti, kad jeigu priklausomas nuo heroino žmogus bando „susiveikti“ dozę, šis konkretus tikslas jo dėmesį užvaldys visiškai.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 50-51p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
[Valios praradimas] Kai žmogus, apgalvotai ir savarnakiškai pasiryždamas, mėgina kontroliuoti kokį nors priklausomą elgesį, jis ima save žlugdyti. Žlugdymą dažniausiai lemia prieštaringi motyvai. Viena valios dalis nuoširdžiai nori išsivaduoti. Kita dalis nori ir toliau elgtis priklausomai. Bet kurios tikros priklausomybės atveju antroji dalis yra stipresnė, taigi pasiryžimai žlunga.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 49-50p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
[Saviapgaulė] Vienas iš skiriamųjų priklausomybės bruožų – nepaprastas išradingumas, su kuriuo protas mėgina amžinai tęsti priklausomą elgseną. Čia, kur valia kaunasi su savimi, painiodamasi tarp įvairialypių motyvų ir prieštaringų troškimų, kūrybinė smegenų galia nesąmoningai pasitelkiama sugriauti kiekvieną, net ir menkiausią pastangą kontroliuoti priklausomą elgesį. Tarp tokių proto triukų – neigimas, racionalus aiškinimas, pakeitimas ir visi kiti apsauginiai mechanizmai, kuriuos nustatė psichoanalizė, be to – nesuskaičiuojama daugybė kitų, kurių neįstengtų numatyti nė didžiausi psichiatrijos autoritetai.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 49p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Apribojus priklausomą elgseną, nutraukimo sindromas gali reikštis dvejopai. Pirmasis atvejis – stresinė reakcija. Kūnas, netekęs to, prie ko buvo pripratęs, reaguoja siųsdamas pavojaus signalus, esą kažkas ne taip. Tokio atsako tarpininkas – savarankiška nervų sistemos dalis, susijusi su vidinėmis, nesąmoningomis funkcijomis. Stresinės reakcijos gali svyruoti nuo neryškaus nesmagumo pojūčio ar susierzinimo iki nepaprasto susijaudinimo, kurio palydovai – tachikardija, tremoras ir visa apimanti panika.
Antruoju atveju nutraukimo sindromas gali reikštis atsakomąja arba priešinga reakcija. Žmogus patiria simptomus, visiškai priešingus tiems, kuriuos kėlė priklausomas elgesys.

(May, Gerald G.. Priklausomybė ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 48p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Surasta: 14
1 2