Kartą išėjęs pasivaikščioti Tatarskis sustojo priešais pietų pertraukai užsidariusią avalynės parduotuvę. Už jos vitrinos vasaros karštyje lydėsi stora simpatiška pardavėja, - Tatarskis kažkodėl tuoj pat mintyse ją pakrikštijo Mania, - o tarp gausybės spalvingų turkiškų gaminių stovėjo pora batų, kurie, be jokios abejonės, buvo vietinė produkcija.
Tatarskį pervėrė staigaus ir aštraus atpažinimo jausmas. Tai buvo smailianosiai aukštalulniai geros odos bateliai. Apelsinų spalvos, su žydrom dekoratyvinėm siūlėm, papuošti didelėmis auksinėmis arfos formos sagtimis, jie nebuvo tiesiog neskoningi ar kičiniai. Jie buvo aiškus įsikūnijimas to, ką vienas girtutėlis tarybinės literatūros dėstytojas iš Literatūros instituto vadino "mūsų geštaltu"*, ir atrodė taip apgailėtinai, juokingai ir graudžiai (ypač sagtys-arfos), kad Tatarskis vos nepravirko. Bateliai buvo storai apdulkėję - aišku, epocha jų nepareikalavo.

*Vok. Gestalt - forma, pavidalas, vaizdas, paveikslas