Nuo pat pradžių mane lydėjo fatalumo jausmas, tarytum likimas man skyrė gyvenimą, kuris dar turi išsipildyti. Tai teikė tam tikro vidinio ryžto, kurio pats niekada negalėjau atskleisti, tačiau jis buvo man atskleistas. Niekada neturėjau šio tikrumo, bet jis turėjo mane, dažnai nepaisant priešingo įsitikinimo. Niekas negalėjo atimti iš manęs įsitikinimo, jog man skirta vykdyti tai, ko Dievas nori, o ne tai, ko aš noriu. Dažnai jausdavau, kad visuose svarbiuose dalykuose esu ne su žmonėmis, o vien tik su Dievu. Ir visada, kai tik patekdavau "tenai", kur nebūdavau vienišas, laikas prarasdavo ribas. Aš gyvendavau šimtmečius, o atsakymą išgirsdavau iš To, kuris visada buvo ir visad yra. Pokalbiai su šiuo "Kitu" tapo mano giliausiais išgyvenimais: tai būdavo arba kruvina kova, arba didžiausia palaima.