Nei antžmogiškos laimės, nei amžinybės jis nenujautė kitapus dienų kreivės. Laimė buvo žmogiška, o amžinybė kasdieniška. Svarbiausia buvo mokėti nusižeminti, priderinti savo širdį prie dienų ritmo, užuot lenkus jų ritmą pagal savo vilties kreivę.
Lygiai kaip reikia mokėti sustoti mene, kaip visada ateina akimirka, kai prie skulptūros nebereikia liestis ir proto valia šiuo atžvilgiu visada pasitarnauja menininkui kur kas labiau nei patys iškalbingiausi aiškiaregystės šaltiniai, lygiai taip reikia ir trupučio nenuovokumo, kad baigtum gyvenimą laimingas. Tie, kurie jo neturi, privalo įgyti.