Kiekvienas privalome sau atsakyti į esminį klausimą: ar aš turiu kokį ryšį su begalybe? Šiuo kriterijumi vertinamas mūsų gyvenimas. Tik kai suvoksime, jog svarbiausia yra tai, kas susiję su begalybe, mes nebekreipsime dėmesio į mažmožius ir antraeilės reikšmės dalykus. Priešingu atveju mūsų pastangos siekia vieno: įgyti pasaulio pripažinimą už vieną ar kitą savybę, kurią laikome sava - už "savo" talentą ar už "savo" grožį. Kuo labiau siekiame netikro gėrio ir kuo mažiau jaučiame esminių dalykų poreikį, tuo mažiau esame patenkinti savo gyvenimu. Siekdami ribotų tikslų, patys jaučiamės riboti, ir pamažu mūsų gyvenime įsigali pavydas. Bet jei suprantame ir jaučiame, kad dar šiame gyvenime esame susiję su begalybe, mūsų norai ir požiūris pakinta. Galų gale mes reikšime tiek, kiek turėsime savyje to, kas esminga, kitaip mūsų gyvenimas bus iššvaistytas. Svarbu ir tai, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis taip pat pasižymėtų begalybės bruožu.